12 klausimų Audrei Kudabienei: apie jaunatviškumą, raugintus obuolius ir vyro staigmenas

Audrė Kudabienė
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-09-29 08:33
„Laikas eina, ir tai faktas. Manau, tai, kaip jaučiuosi, priklauso tik nuo mano požiūrio į save, nuo užsispyrimo laikyti duris atviras naujiems pažinimams ir iššūkiams“, – atvirauja televizijos laidų vedėja Audrė Kudabienė.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1969 m. rugpjūčio 13 d.

ZODIAKO ŽENKLAS. Liūtas.

ATOSTOGŲ TRADICIJA. Trumpam aplankyti Kretą ir bent jau pusmečiui pasikrauti saulės energijos. 

KEISČIAUSIAS RAGAUTAS PATIEKALAS. Rauginti obuoliai –  naujausias mano atradimas.

MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasario pabaiga ir vasaros pradžia, kai dienos būna ilgiausios, o naktys – trumpiausios. 

POMĖGIS. Kalbėtis. 

GROŽIO PROCEDŪRA. Jei reikėtų rinktis, ar veido masažas, ar pirtis, vis dėlto sakyčiau, kad pirtis.

ŠEIMOS RITUALAS.  Mėgstame sekmadienio pusryčius. 

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Plauti indus. 

KLAUSOMIAUSIA MUZIKA. Skirtinga, nelygu nuotaika. 

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Izoliacinė juosta. 

PATINKANTI SPALVA. Prieš kelerius metus „išlindau“ iš juodos spalvos, pakeičiau ją mėlyna.

AUTOMOBILIS. Labiau patinka tokie, kurie turi daugiau „arklių“, –  su jais kelyje nepasnausi ir jie greičiau reaguoja. 

DIDŽIAUSIA SILPNYBĖ. Kuprinės. Anksčiau buvo batų periodas, dabar – kuprinių. 

MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. „Skaičiuok minutes, sutaupysi valandas.“

Audrė Kudabienė / TV3 nuotr.
Audrė Kudabienė / TV3 nuotr.

 

  •  Televizijoje rugsėjis – pats karštymetis... Ar jus toliau išvysime ir „Žinių“, ir laidos „Prieš srovę“ vedėjos kėdėje?  

 

Laida „Prieš srovę“ gyvuos tikrai. Kiek ilgai, to niekas nežino. Televizija yra gyvas organizmas ir keičiasi pagal žiūrovų poreikius. O šiuo metu dirbame, ir labai energingai. Redakcijos telefonas lūžta nuo pagalbos skambučių, ir apie laisvus savaitgalius kol kas negalvoju nei aš, nei kiti kolegos. Su žiūrovais matysimės ir iš „TV3 žinių“ studijos. Tai – ta pati žurnalistinė veikla, tik kolektyvas daug didesnis ir kavos pertraukėlių nėra, nes „Žinios“ turi pasirodyti laiku (šypsosi). Čia dirbdama įsitikinau, kad posakis „Skaičiuok minutes, sutaupysi valandas“ yra labai taiklus. 

 

  •  Kokį šių metų įvykį išskirtumėte kaip tą, kuris pakeitė jūsų įprastą gyvenimo ritmą?

 

Įprastą šių atostogų ritmą pakeitė vasaros pradžioje „TV3“ televizijos pasiūlymas sukurti dokumentinį filmą apie Baltijos kelią. Jį rengdama susitikau su nuostabiais žmonėmis, be to, aptikome daug smagių epizodų peržiūrėdami dėžę kasečių su sava filmuota medžiaga iš tų laikų. Tada buvo pati mūsų darbo pradžia. Ir net patys su Gintaru stebėjomės, kiek velniškai daug entuziazmo tuomet būta. Ir mūsų, ir tų žmonių, kuriuos kalbinome, filmavome mitinguose, akcijose. Ogi filmavome dar ir protestų akcijose! Tuo metu labai aktyvi buvo „Jedinstvo“. Jie su didžiausiu įniršiu reaguodavo į Sąjūdžio iniciatyvas ir per tas savo akcijas pažerdavo tokių perliukų, kuriais dabar, kai Lietuva jau 30 metų yra nepriklausoma, net patikėti sunku.  

 

  •  Filmas „Baltijos kelias. 30 metų“ – bendras jūsų ir jūsų vyro kūrybinis darbas? Kas labiausiai įsiminė jį kuriant ir kodėl būtent dabar?

 

Tai – mūsų bendras darbas, kuriame Gintaro indėlis gerokai didesnis. Jis yra ir idėjos autorius, ir filmuoti jam tiek tada, tiek dabar teko nemažai. Vien archyvinės to meto medžiagos, iš kurios ėmėme įdomiausius kadrus filmui, – 30 valandų. 

Kodėl dabar? Buvo jausmas širdyje, vertęs atsigręžti į tai, kas buvo prieš trisdešimtmetį, kad jau praėjo tikrai daug laiko ir įdomu pamatyti tuos skirtumus. Žodžiais papasakoti yra viena ir visai kas kita, kai matai nufilmuotas to meto parduotuves, gatves, kaip sovietų kariuomenė lyg niekur nieko žygiuoja Gedimino prospektu. Kai girdi tuomet nedrąsiai savo įspūdžius ir nuomonę reiškusius žmones, supranti, kaip smarkiai viskas pasikeitė. Ir jau užaugo karta, kuriai žodis „sovietmečiu“ skamba tarsi „senų senovėje“. Norisi, kad jie pajustų, kaip tapome laisvi. 

Audrė Kudabienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Audrė Kudabienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

 

  •  Ką jums pačiai reiškia Baltijos kelias? Ar tuomet su Gintaru jau buvote susituokę? 

 

Dabar, kuriant filmą, Baltijos kelias man pačiai atsivėrė visai kitomis spalvomis. Jį atrandu kaip mūsų žmonių drąsos, kovingumo kelią.

Tada buvo praėję vos keli mėnesiai po mūsų su Gintaru vestuvių. Gyvenimas atrodė fantastiškai smagus, kupinas nuotykių, be jokių pavojų. Iš lėktuvo, iš aukštai, stebėti į grandinę susikibusius žmones ir viską filmuoti buvo ypač smagus potyris. Dabar lėktuvo pilotas pasakoja, kad skrendant beveik nuolat per ausines jam iš skrydžių valdymo bokšto saugumo struktūrų pareigūnai rėkė: „Pažeidžiate taisykles, tuoj pat leiskitės, keliame naikintuvus.“ Arba kai dabar skaitai Romualdo Ozolo dienoraščius, tai, apie ką jis Baltijos kelio išvakarėse juokavo: „Grįžęs pasitvarkiau kambarį, kad, kai sems, vis šiokia tokia tvarka būtų.“ Pasirodo, vaikščiojome peilio ašmenimis, bet laimėjome! Tada įrodėme sau ir pasauliui, kad mes verti laisvės. 

 

  •  Su vyru susikibę rankomis per gyvenimą einate irgi jau 30 metų. Ar tiesa, kad pirmame žurnalistikos kurse būtent jūs įkvėpėte jo meilę ir fotografijai?

 

Nežinau, ar tikrai dėl manęs jam taip patinka fotografija, bet jau pirmame kurse (abu studijavome tame pačiame) jis garsėjo kaip geras fotografas ir net dirbo universiteto laikraštyje. O tai mums, tik pradėjusiesiems mokslus, buvo svajonė. Gintaras labai smagiai pasakoja apie tai, kaip tada, kai visą mūsų kursą išvežė į runkelių laukus talkai, jis taikėsi mane paslapčia fotografuoti, kaip per naktį ryškindavo nuotraukas ir rytą lyg tarp kitko įteikdavo jas man. 

Gintaras visada stebino ir stebina iki dabar. Pavyzdžiui, visai neseniai jis įsigudrino mano gimtadienio išvakarėse slapta nupirkti dviratį, apie kurį svajojau, slapta nugabeno jį į Palangą. Ir galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai neva ekspromtu nušvilpėme švęsti prie jūros, o ten manęs laukė toji dovana! Jis moka daryti staigmenas. Deja, man jį nustebinti pavyksta ne visada. Guodžiuosi bent tuo, kad labai stengiuosi (juokiasi). 

 

  •  Tiek metų kartu ir po vienu stogu, ir darbe. Gal atostogas planuojate atskirai, kad neužpultų rutina?

 

Dirbant kartu yra ir pliusų, ir minusų. Didžiausias pliusas tas, kad gali vienas kitu besąlygiškai pasitikėti, o tais momentais, kai svyra rankos, plyšta galva, bet darbo dar likę iki kaklo, žinau, kad mano žmogus perims dažnai net didesnę tų likusių darbų dalį, nesvarbu, kiek reikalų tuo metu pats sprendžia. 

Klausiate apie rutiną? Žinoma, jos yra, ir poreikis pabūti vienai yra. Dirbti kartu, gyventi kartu nereiškia vaikščioti vienuose batuose. Batai kiekvienam savi, tik ėjimo kryptis panaši. Būna, kad pamiršti tai, imi reikalauti, kad kitas žmogus darytų tai, ko tikiesi tu. Būna, kad iš pripratimo nebepastebi ar nebesistebi padarytu darbu, poelgiu, ištartu nuoširdžiu ar paguodžiančiu žodžiu. Ir, būna, susibari. Žmogus juk ne psichologijos vadovėlis, kad visada elgtųsi vien teisingai. Kita vertus, gal net būtų nuobodu gyventi be trūkumų. Tie trūkumai, tie apsibarimai, mano galva, – tarsi iššūkis ieškoti vis geresnio atsakymo sau apie save, nes, jei ir gali ką nors keisti, tai tik save.

 

  •  Ar mėginate laimę loterijose, ar esate azartiška – jei lošti, tai iš visko? 

 

Buvo sykį toks periodas, kai „užsikabinau“ svajoti, kas būtų, jeigu laimėčiau loterijoje. Kas savaitę įsigydavau po bilietą, bet po mėnesio supratau, kad galiu ir šiaip svajoti, kam jį pirkti. Žodžiu, niekada jokioje loterijoje nesu laimėjusi nė vieno cento. 

Iš tiesų, aš esu labai ramus žmogus. Man patinka apie viską – keliones, pirkinius, naujus darbus – galvoti ilgai, pasverti visus „už“ ir „prieš“. Yra dalykų, dėl kurių neverta rizikuoti, o, tarkime, pasirinkti kelionę, kai žinai tik tai, kad turi bilietus į vieną pusę, tokią avantiūrą net visai sveika išbandyti.  

 

  •  Anapus ekrano atrodote rimta, o kokia būnate už kadro?  

 

Smarkiai nesiskiriu, nesvarbu, ar esu kadre, ar su draugais. Stengiuosi ir kadre nebūti vien rimta ir santūri. Praeito sezono pabaigoje prieš atostogas teko daryti interviu su Vitalija Katunskyte. Išlikti rimtai šalia Vitalijos būtų prilygę kankinimui. Jei jau juokas su ja, tai iki ašarų. Iš vieno žiūrovo gavau net pastabą, kad pernelyg kvatojau, pritrūko santūrumo. 

Audrė Kudabienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Audrė Kudabienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

 

  • Ar neišblėso azartas jėgos aitvarams? O gal sėdate ir prie lėktuvo šturvalo? Ar vyras neužkrėtė noru pilotuoti?

 

 Šiandien nei aitvaruosiu, nei pilotuosiu – grįšiu namo, eisiu ieškoti maišo ir kasiu bulves. Antrą vasarą vietoj paprikų, morkų, burokų (matyt, nežinau kažkokių burtažodžių, nes jų pasėdavau, tačiau beveik niekas nedygdavo) šiemet į sąvąjį penkių metrų daržiuką susmaigsčiau maišelį bulvių. Pirktų iš parduotuvės, ir jos sudygo. Nesvarbu kiekis, svarbu, kad eksperimentas pavyko! Ir jos labai skanios. 

  • Ar lieka laiko savo antrąją pusę nustebinti kokiu nors skaniu patiekalu? 

Šią vasarą įsigijome labai neįprastą meksikietišką lauko krosnį židinį (isp. chimenea). Tad nuo šiol mėgstamiausias patiekalas mūsų namuose yra troškiniai. Nieko įmantraus nereikia – tinka viskas, kas po ranka (bulvės, morkos, paprikos, pupelės), dar žiupsnis prieskonių! Ir, kai gerą valandą palauki, kol visa tai išsitroškina krosnyje, net labiausiai kritiški svečiai nedrįsta sakyti, kad neskanu. Išalkusiems viskas skanu (juokiasi). 

  • Rodos, laikas – jūsų sąjungininkas. Smalsu, koks jaunatviškumo receptas pagal jus?

Ar jūs pastebėjote, kiek aplink įdomių, veiklių, kūrybingų moterų, vyrų, net jeigu jie savo paso jau niekam nebeatverčia, atrodo puikiai, fantastiškai, mažiausiai dešimčia metų jaunesni? Gal taip yra dėl judraus laikotarpio, gal dėl tobulėjančios kosmetikos arba dėl kitokio požiūrio į save? O gal ta jaunumo paslaptis – gyventi iš pasiutimo? Vat, nenoriu ir nepasiduosiu jokiam skaičiui, įrašytam pase! 

Laikas eina, ir tai faktas. Bet nenoriu ir negalvoju pasiduoti, todėl ir sportuoju (ne per daug), ir atidžiau renkuosi produktus. Kiekvieną rytą pradedu stikline ar net dviem vandens. Manau, tai, kaip jaučiuosi, priklauso tik nuo mano požiūrio į save, nuo užsispyrimo laikyti duris atviras naujiems pažinimams ir iššūkiams. 

  • Turbūt net įsivaiduoti savęs negalėtumėte vien namų šeimininke? 

Išgirdus klausimą, prieš akis iškart iškilo serialas „Nusivylusios namų šeimininkės“. Jis mane „užkabino“, kaip ir visas sąrašas naujų serialų. Tik, va, „Černobylio“ dar nepažiūrėjau. Bet palauksiu tamsesnių vakarų ir atsigriebsiu. 

Turiu savo gyvenimo filosofiją. Pavyzdžiui, tai, ką gali padaryti rytoj, atidėk iki rytojaus! Skaičiuok minutes, kad nereikėtų vėluoti ir užtektų 24 valandų per parą! Prieš sakydamas pastabą, duok sau laiko – pabandyk įsivaizduoti, kad turi ją parašyti žinute... Ir, jei jau tapsi namų šeimininke, tai būk geriausia, kokia tik gali būti. Toks būtų ir mano palinkėjimas sau. 

 

Naujausi straipsniai