12 klausimų Godai Alijevai: apie motinystę, žinomumo kainą ir slaptą talentą

Goda Alijeva laidoje „Raudonas kilimas“
Autorius: L. Samulė
Publikuota: 2019-12-14 12:31
Atlikėja Goda Alijeva grįžo į televizijos ekranus. Dainininkė tapo „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Kryptys LT“ vedėja. „Tai nauja pramoginio informacinio žanro laida, joje kalbinsiu įdomius ir talentingus žmones iš įvairių sričių – nuo verslo ir inovacijų iki sporto, kultūros bei pramogų“, – atskleidžia Goda.

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Balta.

Žaviausia epocha. Barokas.

Geriausia perskaityta knyga. J. Petersono „12 gyvenimo taisyklių. Priešnuodis chaosui“.

Mėgstamiausias metų laikas. Ruduo.

Koks gyvūnas būčiau. Katė.

Naminis gyvūnas. Šuo.

Autoritetas. Tėvai.

Slaptas talentas. Moku gestų kalbą.

Prietaras. Jei juoda katė perbėga kelią, džiaugiuosi – tai neša laimę... raganoms (juokiasi).

Labiausiai erzinanti žmogaus savybė. Čepsėjimas.

Noras išmokti. Gerai vesti laidas. 

Goda Alijeva / Zyp photography nuotr.
Goda Alijeva / Zyp photography nuotr.

Goda, ar džiaugiatės grįžusi į televiziją?

Labai džiaugiuosi. Labai norėjau šio darbo ir tikiuosi, kad pateisinsiu žiūrovų lūkesčius. Anksčiau esu vedusi „Paparacus“ su G. Rusyte, A. Jagelavičiūte ir A. Paškevičiūte, „Kakadu“ su T. Ališausku, „Žvaigždutes“ (taip pat su A. Jagelavičiūte) ir dar kelias pramogines televizijos laidas. Tačiau dabar turiu galimybę prisiliesti prie visai kito formato. Tai kartu ir iššūkis, ir didelis malonumas, ir labai įdomus darbas. Su kūrybine komanda keliaujame per Lietuvą ir kalbiname įvairiausius žmones, kurie savo srityje pasiekę įspūdingų laimėjimų, yra pelnę tarptautinį pripažinimą, gavę prestižinių apdovanojimų. Tai žmonės, darantys kažką nepaprasta sporto, mokslo, gamybos, technologijų ir kitose srityse. Trumpai tariant, stengsimės nušviesti žiūrovus, kokių nerealių žmonių turime, kurie įvertinti pasaulyje, o Lietuvoje dar nelabai žinomi.

Koks jausmas stovėti kitoje pusėje – būti ne klausinėjamai, bet pačiai kalbinti žmones? 

Ankstesnėse laidose, kurias vedžiau, taip pat tekdavo pakalbinti žmones, tačiau buvo kitas formatas – nesėdėdavome akis į akį su pašnekovu. Tiesą sakant, kalbindama žmones jaučiuosi labai gerai. Pastebėjau, kad pašnekovai su manimi lengvai bendrauja, nes atpažįsta: visuomet yra lengviau atsiverti, kai kalbiesi su žmogumi, kurį esi matęs, girdėjęs. Interviu pavyksta paprastesnis, pokalbis atviresnis, nebūna tiek streso. Stengiuosi išnaudoti šį savo privalumą, kad nuraminčiau pašnekovą, nes darbas su kamera nėra toks paprastas – įsijungus raudonai lemputei žmonės susikausto, nervinasi, jaučia įtampą. Aš stengiuosi pašalinti tą įtampą ir kol kas sėkmingai – daugelis pamiršta, kad kamera šalia (šypsosi).

Ar dar užsiimate koncertine veikla?

Taip, koncertinė veikla niekur nedingo. Aktyviai koncertuoju ir su grupės „69 danguje“, ir su „YVA“ merginomis. Koncertai dažniausiai būna vakare, tai pavyksta išvengti dubliavimosi su darbu televizijoje. Džiaugiuosi, kad koncertų laukia žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir šalyse, kur gausios lietuvių išeivių bendruomenės. 

Kaip sekasi darbus derinti su vaikų auginimu. Ar turite kas padeda, prižiūri, kai išvykstate?

Kaip minėjau, mano darbas yra palankus, nes daugiausia koncertuojame vakarais arba savaitgaliais. Su vaikų tėčiu galime patogiai susiderinti, kaip dalytis vaikų priežiūra. Rolandas šiuo klausimu yra pakankamai sukalbamas, noriai leidžia laiką su savo atžalomis. Kaip bus vėliau – nežinau, tačiau kol kas didesnių problemų, kai reikia dirbti, nekyla. Taip pat vaikai turi mylinčius senelius, visuomet pasiruošusius su jais pabūti.

Goda Alijeva / Zyp photography nuotr.
Goda Alijeva / Zyp photography nuotr.

Kokia mama esate – labiau palepinanti, o gal griežta?

Manau, kad esu reikli mama. Nesu iš tų, kurios beprotiškai lepina mažylius ir viską jiems leidžia. Mano vaikai žino ribas. Jas nubrėždama ir neleisdama peržengti pasilengvinau sau motinystę. Nemanau, kad tėvai turi tarnauti vaikams ir leisti jiems ožiuotis, sau gyvenimą apsunkinti vien todėl, kad turi atžalų. Aš už tai, kad motinystė būtų malonumas. Manau, kad vaikams turi būti nustatytos taisyklės ir nurodytos pareigos, žinoma, kaip atsvara joms būtina begalinė meilė ir rūpestis. Bet pastarieji – savaime suprantami dalykai visiems tėvams, o štai ribas kai kurie ir pamiršta.

Ar esate buitiška, mėgstate gaminti, tvarkytis?

Esu labai buitiška. Labai mėgstu laiką leisti namuose, gaminti. Patinka įtraukti į maisto ruošos procesą vaikus. Mano dukra labai mėgsta gaminti, todėl jei kepu pyragą, keksiukus ar kt., ji šalia manęs sukasi, padeda. Arba pati ką nors ruošia savarankiškai, o aš tik stebiu, kad nieko nenutiktų. Taigi, su virtuve mes tikrai draugaujame. Sūnus – kiek mažiau, nes jam dar tik šešeri, bet jis man visada padeda sunešti pirkinių maišus iš parduotuvės į mašiną, paskui į namus. Abu vaikai sutvarko žaislus, išsiurbia namus. 

Kas jums yra moteriškumas? 

Labai gilus, filosofiškas klausimas (šypteli). Kalbant paprastai ir trumpai, man moteriškumas yra moters spinduliuojama energija – lengva, šilta. Moteriška yra ta moteris, kuri spinduliuoja meile sau, vaikams, aplinkiniams. Moteriškumas yra grožis ir grožio matymas aplinkui, sugebėjimas kitus apgaubti meile, rūpesčiu, apdovanoti dėmesiu. 

Jums pačiai dėmesio tikrai netrūksta. Ar būti žinomai yra vien teigiamas dalykas?

Viskas turi savo kainą. Gyvenime nuolat vyksta mainai ir kad ką darytum, už tai reikia susimokėti. Žinomumo kaina yra didelė, tačiau ji labai priklauso nuo to, kaip moki su tuo tvarkytis. Aš šou pasaulyje, televizijoje ir jos užkulisiuose, scenoje, esu jau, rodos, aštuoniolika metų. Tai didelis laiko tarpas. Pripratau prie to, kad esu atpažįstama, kad sulaukiu žmonių ir žiniasklaidos dėmesio. Bet, kalbant atvirai, ir man pasitaiko momentų, kai noriu pasislėpti ir pabūti viena, tik to padaryti neišeina – kažkas parašo, kažkas kalba, kažkas domisi, publikuojami straipsniai, kurių nenorėtum matyti. Tiesiog turi su tuo susitaikyti, būti pakankamai stiprus psichologiškai, kad su tuo galėtum gyventi. Pramogų pasaulis neskirtas silpniems – silpnesnis žmogus gali ir neatlaikyti, susirgti depresija ar kt.

 

Goda Alijeva / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Goda Alijeva / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Esate meno, kūrybos žmogus, ar galėtumėte dirbti nuo 8 iki 17 val.? 

Porą metų taip ir dirbau. Tiesa, mano darbo valandos prasidėdavo 9 val. o baigdavosi ir 19 val., ir 20 val. Kai veikla patinka, tikrai nėra kančia dirbti nuo ryto iki vakaro. Galiu pasakyti, kad smagu buvo pažinti save ir kitokią, atradau, kad galiu būti visai kitu amplua ir puikiai jaustis. Smagu buvo patirti, kad galiu gyventi ir be scenos, ir be viešo gyvenimo. Dėl to man tik lengviau – jei gyvenimas kažkaip pasikeistų, tikrai galėčiau vėl dirbti tokiu grafiku.

O kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Mėgstu daryti labai paprastus žmogiškus dalykus: patinka jaukiai įsitaisyti lovoje su gera knyga, patinka ir tiesiog pagulėti, pailsėti, nieko neveikti arba žiūrėti televizorių. Mano mėgstamiausi – senoviniai filmai. Žinoma, pats geriausias laisvalaikis – leidžiamas su šeima, vaikais. Labai mėgstame kartu keliauti. 

Kurios šalys paliko įspūdį, o apie kokią kelionę dar tik svajojate?

Šiais metais su vaikais vykome į Italiją. Buvome prie Komo ir Gardos ežerų, aplankėme Portofino regioną. Man labai patinka keliauti su vaikais. Jie jau tokio amžiaus, kai galima ilgai vaikščioti senamiesčių gatvelėmis, plaukioti jachta, nepatiriant jokių nepatogumų ar rūpesčių. Tiesiog kartu mėgautis atostogomis.

Žiemą po Naujųjų metų planuojame išvažiuoti slidinėti. Dar nė karto neteko šliuožti slidėmis nuo tikrų kalnų, tik Lietuvoje esame išbandę įrengtas trasas. Taigi tai mano mažytė svajonė. 

Ar galvojote kada apie emigraciją? Kurią šalį pasirinktumėte?

Atvirai pasakysiu – niekada negalvojau. Kai tik išvažiuojame su merginomis koncertuoti lietuviams, gyvenantiems svetur, visuomet pasikalbame apie emigraciją. Visos esame patriotės ir laikomės vienos nuomonės – neįsivaizduojame, kas turėtų nutikti, kad susirinktume daiktus ir išvyktume kurtis į užsienį. Be to, visi žinome, kad emigracijoje žmonės be proto daug dirba. Jei tiek daug dirbtų Lietuvoje, nesivaržytų imtis net fiziškai sunkiausių nekvalifikuotų darbų, uždirbtų tiek pat. Taigi mes tikrai neskubame niekur išvykti (šypsosi). O kadangi net minties apie emigraciją neprisileidžiu, tai neįsivaizduoju, kokioje šalyje be Lietuvos norėčiau gyventi.

Naujausi straipsniai