12 klausimų Ievai Zasimauskaitei: apie skyrybas, maistą ir svajonių namus

Ieva Zasimauskaitė
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2020-02-29 07:09
„Niekada nepasiduok, nesustok – toks mano gyvenimo šūkis. Išbandymų mano gyvenime buvo ne vienas. Žinau, kad mums nieko neduodama to, ko negalėtume įveikti“, – atvirauja dainininkė Ieva Zasimauskaitė-Kiltinavičienė, kuriai šiuo metu pučia permainų vėjai.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1993 m. liepos 2 d., Kaunas.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.

ĮSIMINTINIAUSIAS GIMTADIENIS. 18-asis, nes susirinko visų laikų, net vaikystės, draugai.

SVARBIAUSIAS GVENIMO ĮVYKIS. Gal dalyvavimas „Eurovizijoje“, užimta 12 vieta, nes atstovauti savo šaliai – didelė atsakomybė. 

GERIAUSIAS DRAUGAS. Indrė, su kuria sieja 10 metų draugystė ir kuriai galiu patikėti visas paslaptis.  

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Nepalūžti sunkiausiose gyvenimo situacijose, atsistoti ir eiti toliau. 

FILMAS. Išskirčiau du: „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „If Only“.

ŠIRDŽIAI MIELIAUSIA ATGAIVA. Nuoširdus pokalbis su draugais.

ANTISTRESINĖ PILIULĖ. Meditacija ir malda.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Netekti, prarasti artimą, mylimą žmogų. 

APRANGOS STILIUS. Sportinis ir romantiškas.

RYTINIS RITUALAS. Kas benutiktų, būtinai turiu papusryčiauti.  

JŪSŲ IDEALAS. Žmogus, kuris neteisia kitų (tokių reta, bet, laimė, teko sutikti).

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Virtuvė ir prie židinio.

GERIAUSIOS ATOSTOGOS. Kanarų salose, ten norėčiau grįžti dar kartą.

METŲ LAIKAS. Anksčiau buvo vasara, dabar – pavasaris, kai sprogsta pumpurai.

VEGETARIZMAS. Jau šešerius metus esu atsisakiusi mėsos ir žuvies. 

PROFESIJA. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu dainininkė.

POMĖGIS. Gaminti, nes mėgstu skanų maistą. 

Ieva Zasimauskaitė/ Organizatorių nuotr.
Ieva Zasimauskaitė/ Organizatorių nuotr.

Pernai stovėjote „Eurovizijos“ scenoje pati, šiemet – dainų konkurso atrankos vedėjų gretose. Koks jausmas?

Tai – mano debiutas televizijoje. Toks potyris man yra visiškai naujas. Neslėpsiu, į pirmąjį filmavimą vykau su didele baime. Pamenu, drebėjau, vos tramdžiau nerimą. Akimirką jau maniau, kad taip ir neišdrįsiu praverti durų, nes abejojau, ar sugebėsiu. Dainuoti, būti scenoje, atrodė, kur kas lengviau nei stovėti užkulisiuose – pasitikti ir palydėti konkurso dalyvius. Paskui suėmiau save į rankas – supratau, kad reikia tiesiog būti savimi, drauge, kuri palaiko, padrąsina, – juk kai kuriems dalyviams to reikia dar labiau nei man pačiai. Toks nusiteikimas pasiteisino. Visi čia labai draugiški, geranoriški. Džiaugiuosi, kad priėmiau dar vieną iššūkį savo gyvenime. 

Kaip „Eurovizija“ pakeitė jūsų gyvenimą? Kokių patarimų duotumėte kitiems?

Gyvenimo šis įvykis neapvertė aukštyn kojomis, tačiau buvo vertinga patirtis. Kartelę sau imi kelti dar aukščiau tam, kad tobulėtum, augtum. Tenka pripažinti, kad tampi ir labiau žinomas, dažniau iš tavęs ima interviu, atsiveria daugiau galimybių. 

Didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau, įstengiau, kad pirmą kartą „Eurovizijai“ skirta lietuvių daina atsidūrė Europos ir Amerikos populiariausių dainų sąrašuose.   

Tam, kuris šiemet stovės „Eurovizijos“ scenoje, pirmiausia patarčiau joje susikaupti, 3 minutes gyventi tik daina, išjausti tai, ką nori ištransliuoti, palikus jaudulį, negalvoti, kokią vietą užims. Antras patarimas – bendraujant su žurnalistais būti savimi, nekurti dirbtinio įvaizdžio, nes tai atima daug energijos. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės nori pasirodyti geresni, ypatingesni, kitokie, nei yra iš tikrųjų realiame gyvenime. 

Jums pavyko neužmigti ant laurų. Ar tiesa, kad žadate gerbėjus nustebinti nauju albumu?

Tie laurai greitai nuvysta, jei netobulėji. Svarbiausia – nestovėti vietoje, nes stovintis vanduo pelkėja. Taigi intensyviai kuriu, įrašinėju dainas. Atsirado daugiau įvairios veiklos. 

Norėjau klausytojus pirmuoju albumu pradžiuginti jau šį kovą, bet pamačiau, kad tas terminas per greitai priartėjo dėl darbų gausos, gyvenimo permainų, todėl albumas dienos šviesą greičiausiai išvys rudenį. Nereikia skubinti įvykių, viskas turi vykti natūraliai. Albumą pristatanti daina vadinasi „Praėjo“. Kol kas nežinau, ar taip ir pavadinsiu albumą, ar liks pirminis variantas „Kol myliu“. Laikas parodys. 

Ieva Zasimauskaitė/Teodoro Biliūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Ieva Zasimauskaitė/Teodoro Biliūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokią žinutę siunčiate klausytojams daina „Praėjo“? 

Mes kenčiame, kai netenkame žmonių, kurie buvo brangūs. Vienus išskiria mirtis, kitų tiesiog keliai išsiskiria... Ši daina apie tai, kad nereikia liūdėti, nes, nors ir tumpai, tie žmonės buvo su mumis, būta laimingų akimirkų, kurias verta prisiminti. Kiekvienas mūsų gyvenime šmėkštelėjęs „praeivis“ palieka tam tikrą pėdsaką: priverčia susimąstyti arba išmokti konkrečią pamoką. Ir gyvenime, ir savo kūryboje ieškau gilesnės prasmės. Tie ieškojimai neretai priverčia kentėti, bet kartu padeda ir augti. Sakoma, laimingi yra arba šventieji, arba kvailiai, kurie giliai nesikapsto (šypsosi). Tikiuosi, kada nors tas vidinis nušvitimas užlies mane. 

Gyvenate kraustymosi nuotaikomis. 

Jau kaip ir įsikūriau. Prieš savaitę dar buvau viena koja ten, kita čia, dabar jau – abiem kojomis (juokiasi). Kotedžas, kurį nuomoju, yra unikalioje vietoje, gamtos apsuptyje, be to, iki centro – tik 20 km. Yra terasėlė, kiemelis, pievelė, žemės lopinėlis. Vasarą bus smagu pasipliuškenti pripučiamame baseinėlyje ar kokį daržiuką įsirengti. O svarbiausia – yra židinys, prie kurio (po virtuvės) praleidžiu daugiausia laiko. Ugnis suteikia įkvėpimo. Taigi čia jaučiuosi beveik kaip svajonių name. 

O kokie jūsų svajonių namai?

Nors labai myliu Kauną, pastaruoju metu tekdavo dažnai važinėti į sostinę, todėl protingiausia buvo persikraustyti. Nesakau, kad visam laikui, nes pati nežinau. Gal metams, dviem, gal ilgiau. Tiesiog pradedu naują etapą, čia – nauji darbai, nauja viltis. Be to, po visų užgriuvusių permainų gyvenime pakeisti aplinką buvo į naudą. 

Kaune gyvenau daugiabutyje, tačiau vaikystėje užaugau name, buvo kiemas, sodas. To visada labai trūko. Visuomet svajoju apie namą su didele virtuve. Norėčiau, kad šalimais stovėtų bažnyčia, – man labai patinka klausytis skambančių varpų. Tie garsai skleidžia vibracijas, kurios veikia kaip meditacija ar malda.  

Ieva Zasimauskaitė / Teodoro Biliūno ir Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Ieva Zasimauskaitė / Teodoro Biliūno ir Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Ar jau galutinai padėjote tašką judviejų su vyru Mariumi Kiltinavičiumi santykiuose?

Taškas jau padėtas. Marius – nuostabus žmogus, gal vieną dieną apsikabinsime kaip draugai. Po devynerių bendro gyvenimo metų tai nebuvo lengva abiem. Niekam nelinkiu skyrybų, nes santuoka, šeima man – didelės vertybės. Šiam žingsniui ryžausi tik išbandžiusi visas įmanomas galimybes likti kartu. Mėginome ne vieną sykį, bet mūsų atveju tiesiog nepavyko. Nepateisinu spontaniškų poelgių, kai poros dėl menkniekių susipyksta ir jau trenkia durimis. Tik tuomet, kai supranti, jog kitas žmogus bus laimingesnis gyvendamas atskirai (esame labai skirtingos asmenybės), nelieka nieko kita kaip uždaryti tas duris.   

Koks žmogus vertas būti šalia jūsų? 

Nuoširdus, be kaukės, šalia kurio galėčiau jaustis komfortiškai, būti savimi. Labai svarbu, kad sutaptų pomėgiai, kad abu žiūrėtume viena kryptimi. O nedideli, laikini barniai, manau, neišvengiami – jų būna kiekvienoje šeimoje. Tačiau nenorėčiau gyventi nuolat kentėdama, kai pykstamasi dėl esminių dalykų. 

Viską (skyrybas – taip pat) priimu kaip pamokas. Naujiems santykiams dar nesu pasirengusi. Baisoka, nes žinau, kad vėl gyvenimas pažers panašių pamokų, kurios kartojasi tol, kol jų neišmoksti. Tiesa, nereikia galvoti, jog bus lengviau, bet tai nereiškia, kad nepavyks, kad neverta mėginti. Mano santuoka subyrėjo, tačiau tikėjimas šeima nemirė. Tai man labai svarbu. Gal kada nors toks žmogus atsiras šalia.

Ieva Zasimauskaitė ir Marius Kiltinavičius/ Gretos Skaraitienės nuotr.
Ieva Zasimauskaitė ir Marius Kiltinavičius/ Gretos Skaraitienės nuotr.

Visi turime ir kitą – nematomą – Mėnulio pusę. Gal atskleisite savąją...

Stengiuosi visada būti tokia, kokia esu, be kaukės. Be abejo, kai kurių nuotaikų ar emocijų neafišuoju. Būna dienų, kai nesinori lipti iš lovos, kai viskas erzina. Mums, moterims, tokios nuotaikos puikiai pažįstamos (juokiasi). Rodos, net galėtum be jokios piežasties aprėkti pirmą akyse pasitaikiusį žmogų. Laimė, tai nutinka tik kartą per mėnesį. Šiaip esu labai atvira, gal net per daug, todėl neretai nudegu. Galiu būti pikta, bet tik tuomet, kai kas nors elgiasi nesąžiningai, niekšiškai. Man įstrigo vieno kunigo žodžiai. Jis pasakė, kad visi klystame, kartais pasielgiame blogai, paskui atsiprašinėjame ir vėl darome niekšybes... Ir tai tęsiasi tol, kol užaugame, tampame sąmoningesni. Tikiuosi, ir aš greitai užaugsiu. Ir mažiau klaidų darysiu.    

O kaip dėl silpnybių?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tokių neturiu. Didžiausia mano silpnybė – maistas. Tam skiriu daug dėmesio, visada atsikeliu anksčiau, kad spėčiau papusryčiauti. Pusryčiams dažniausiai valgau mangų vaisius, blynus, avižinę košę, sumuštinius su namuose keptomis bandelėmis. Taip pat ryte visada stengiuosi pamedituoti. Maisto gaminimas – vienas mano pomėgių, todėl virtuvėje, kaip ir muzikos studijoje, praleidžiu daugiausia laiko. Dievinu saldumynus, sunkiai jiems atsispiriu. 

Ieva Zasimauskaitė / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Ieva Zasimauskaitė / Ryčio Šeškaičio nuotr.

O kas paskatino tapti vegetare?

Mano vyras Marius. Tai įvyko gal 2014-aisiais, kai jis atsisakė mėsos, žuvies. Iki tol aš buvau mėsėdė. Paskui man mama davė knygą, kurią perskaičius plačiau atsivėrė akys. Sužinojau, kad  mėsa skleidžia žemas vibracijas, mums energiškai netinka, kad valgydami paskerstų gyvulių mėsą gauname blogos energijos, prisotintos streso, mirties baimės. Praktiškai jau kitą dieną nebenorėjau jos. O poreikis be jokio diskomforto dingo gal po dviejų mėnesių. Gal dėl to, kad pradėjus medituoti pasikeitė ir mano vibracijos, – jos nebereikalavo mėsos. Ėmė valytis ne tik siela, bet ir protas, kūnas. 

Kas jums suteikia laimės?

Laimė man – pilnatvės jausmas, kai nesijauti vienišas. Gali būti dviese, bet vis tiek jausti, kaip tau į nugarą alsuoja vienatvė. Tai – baisu. O man patinka bendrauti su žmonėmis. Daug susirašinėju, dalijuosi patirtimi, išgyvenimais socialiniuose tinkluose. Žinau, kas yra depresija. Kažkada man išsivaduoti iš jos labai padėjo malda ir meditacija. Kai ką nors duodi kitiems, gauni pliūpsnį geros energijos atgal – vyksta mainai, kurie, kaip ir kūryba, suteikia tą pilnatvės jausmą, įprasmina gyvenimą. 

Ieva Zasimauskaitė / Vida Press nuotr.
Ieva Zasimauskaitė / Vida Press nuotr.

Naujausi straipsniai