12 klausimų Ingai Valinskienei: apie santykius su vyru, bėgančius metus ir močiutės statusą

Inga Valinskienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-01-19 08:44
„Gyvenimas – tarsi nesibaigiantis eksperimentas. Būtent tai ir teikia žavesio, nes nežinai galutinio rezultato. Kiekvieni metai nustebina, suteikia daugiau arba mažiau laimės pojūčio, o tu nesiliauji vis kūręs ką nors nauja“, – atvirauja šilkinio balso savininkė dainininkė Inga Valinskienė.

Trumpa dosjė  

 

GIMIMO DATA. 1966 m. liepos 8 d. 

ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.

KEISČIAUSIAS RAGAUTAS PATIEKALAS. Barakuda. Nesu egzotinių valgių mėgėja. Nė už ką nevalgyčiau nei keptų tarakonų ar kitų vabzdžių.

NEMALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vėlyvas ruduo ir šlapia, šalta žiema. 

POMĖGIS. Keliauti.

AUGINTINIAI. 5 šunys, 2 papūgos, 10 kieme lakstančių alpakų (pastarosios – sūnaus).

MALONIAUSIA GROŽIO PROCEDŪRA. Masažas. 

RYTINIS RITUALAS. Negaliu pradėti dienos be puodelio kavos ir cigaretės.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Tvarkyti spintas. Tam morališkai  ruošiuosi ilgiau, nei trunka pats tvarkymo procesas.

ĮDOMIAUSI FILMAI. Geri detektyvai – jie įtraukia ir padeda atsipalaiduoti.

EKSTREMALIAUSIA PRAMOGA. Nesu ekstremalė. Gal nusileidimas nuo labai aukštos vandens čiuožyklos.  

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Piniginė. O be visa kita galiu išsiversti.

PATINKANTI SPALVA.  Mėlyna.

PRAJUOKINUSI PASKALA. Kad Valinskas antrąsyk vedė, turi kitą žmoną ir vaikų.

AUTOMOBILIS. Nesapnuoju ferarių. Turiu du skirtingus pagal poreikius.

MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. „Ir tai praeis...“

Inga Valinskienė
Inga Valinskienė

Neseniai praėjo šventės...Su kuo jums asocijuojasi Kalėdos, šventinis laikotarpis? 

Nesu iš Grinčų giminės, kurie nekenčia Kalėdų, bet jų ir neromantizuoju (šypsosi). Ta kalėdinė dovanų karštligė užknisa, nervina. Šiuo laikotarpiu labiau pastebiu ne išpuoštas parduotuvių vitrinas, gatves, o niūrius, sudirgusius, skubančius žmones, spūstis. Man norisi būti kuo toliau nuo visos tos erzelynės. Be abejo, smagus tas šventinis šeimyninis pasisėdėjimas namuose. Patinka puošti ir eglę. Bet, jei atvirai, kai baigiasi šventinis bumas, tada pajaučiu vidinį palengvėjimą. Na, o Naujuosius švenčiame kaip kur. Jei yra koncertų, tuomet – scenoje. O, būna, pakeliame šampano taures ir ne Lietuvoje. 

Ar esate iš tų, kurie laikosi tradicijų?

Jau seniai negaminame 12 patiekalų. Nekepu nei kūčiukų, nedarau nei aguonų pieno, bet su malonumu paragauju, jei toks atsiduria ant šventinio stalo. Anyta maistą visada ruošdavo pagal tradicijas. O dabar net Kūčių dieną, jei kas užsinori, atsipjauna ir gabalėlį mėsos, ir dešrelės kokios paskanauja. Nesame iš tų, kurie griežtai laikosi tradicijų. Ši šventė mums – puiki proga visiems susirinkti prie stalo. Bet ir plotkelę atlaužiame, jeigu kas nors atneša, ir šiaudą esame traukę, jei tų šiaudų būna. Stebuklais ir burtais taip pat netikiu. Vidurnaktį tikrai neinu klausytis, ar prakalbo mūsų naminiai augintiniai, kurių pilni visi namai. Šiuo klausimu labiau esu cinikė nei romantikė.    

Bet mėgstate gauti dovanų ar pati dovanoti? 

Dovanos? Jas dažniausiai perku paskutinėmis dienomis. Man tai – įtampą kelianti pareiga, atsakomybė. Nemėgstu vaikščioti po parduotuves. Šopingas manęs neatpalaiduoja, priešingai – mieliau sutikčiau pati negauti dovanų, kad tik nereikėtų jų ieškoti ir pirkti kitiems. Man ši dovanų karštligė – tikras galvos skausmas. Bet viską atperka tos staigmenos po eglute. 

Daugeliui šventinis laikotarpis – atostogų metas, o jums turbūt buvo pats karštymetis? 

Didesnius koncertinius turus rengiame kas antrus metus, taigi planuose jie nusimato tik 2020-ųjų pabaigoje. Pernai per koncertinį turą „Aš laimINGA“ pristačiau savo naująjį muzikos albumą, todėl šiemet – šioks toks atokvėpis, šventinis laikotarpis – laisvesnis, koncertų buvo mažiau. Kad ir pritingiu. Manau, geriau rečiau, bet ką nors grandiozinio.   

Inga Valinskienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Inga Valinskienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Kokie jums buvo praėję metai? Gal kupini naujų iššūkių? Kokį išskirtumėte?

Emociškai tai nebuvo geriausi metai – būta ir geresnių. Niekas netrunka amžinai, nei bloga, nei gera – viskas sukasi ratu. Jei gyvenimą palyginčiau su pianino klavišais, tai galiu sakyti, kad manajame netrūko nei juodų, nei baltų. Vis dėlto baltų – gerokai daugiau.

Didelių išbandymų praėjusiais metais irgi nebuvo. O koks didžiausias mano gyvenimo iššūkis? Manau, pirmasis koncertas, pirmasis užlipimas į sceną, nes niekada į ją nesiveržiau – nemėgstu būti dėmesio centre. Ir tai įvyko prieš 25 metus.

Tapote močiute. Ar šis statusas neišgąsdino?

Kol pats faktas neįvyko, vien pagalvojus, kad kada nors teks būti močiute, tas statusas gąsdino kur kas labiau (juokiasi). Atrodė, kad tai – tam tikra riba, amžiaus tarpsnis, kai nėra kelio atgal. Tarsi būtum paženklintas laiko. O dabar – dar vienas džiaugsmas šeimoje. Nesu ta kategoriška močiutė, kuri atsisako kartais pasaugoti anūkę. Buvome vaikus išleidę į kelionę, susitvarkėme nesunkiai. Ir jauniems kartais reikia pabėgti nuo rutinos. Man irgi daug padėjo mano mama, kai vaikai buvo maži. Bet tapti geresne močiute nei ji, esu įsitikinusi, man tikrai nepavyks (šypsosi). 

Nebijote skubančių metų? Viename interviu minėjote, kad nejaučiate senatvės fobijos...

Labiau bijojau skubančių metų, kai man buvo 30. Įkopus į ketvirtą dešimtį tai atrodė katastrofa. O dabar reaguoju visiškai natūraliai. Kūnas jau nebe tas, jis dėvisi, neatrodau idealiai, bet to nesureikšminu. Nesakau, kad esu abejinga skubančiam laikui, kad džiugina kiekviena nauja atsiradusi raukšlelė, tačiau senatvės fobijos neturiu. Su metais ateina išmintis, ir supranti, kad beprasmiška dėl to lieti ašaras. O jei ir užknis kada kokia raukšlelė, tam yra įvairiausių grožio procedūrų. Tačiau tikrai nesiruošiu dėti arkliškų pastangų, kad sustabdyčiau laiką. 50-ies turi atrodyti padoriai, bet ne kaip 20-metė – tai nenatūralu. 

Griežtos dietos, sportas, nė kąsnelio po 18 val. – tokia daugelio garsenybių kasdienybė... 

Man tai yra visiškai nepriimtina. Žinoma, scena reikalauja palaikyti tam tikrą formą. Dietų laikausi tik prieš koncertus. Turiu keletą mankštelių, pratimų, kuriuos atlieku, tačiau neplaku savęs, jei kurią dieną pamirštu pasportuoti. Man patinka ir skaniai pavalgyti, ir taurę vyno išgerti po 18 valandos. Gyvenimas per trumpas, kad spaustum save į griežtus rėmus. Be to, galima sužaisti, daug ką paslėpti parinkus tinkamus sceninius drabužius. Gelbsti ir geri genai: ilgos kojos, aukštas ūgis, padedantis sukurti optinę apgaulę (juokiasi).

Inga Valinskienė / „Domino“ teatro nuotr.
Inga Valinskienė / „Domino“ teatro nuotr.

 

Šiemet garsenybių pasaulyje – skyrybų bumas... Ar tarp jūsų su Arūnu irgi būna nekalbadienių ir nelovadienių? 

Žinoma, būna (juokiasi). Nors patirties ir daugiau, bet juk žmogus negali staiga pasikeisti 200 procentų, per dieną tapti išminčiumi. Gyveni ir mokaisi. Iki pat pabaigos, nes nėra tobulų žmonių, tobulų gyvenimo scenarijų.   

Kodėl tiek daug skyrybų? Manau, to priežastis – kantrybės ir tolerancijos trūkumas. Neužtenka, kad vienas poroje būtų kantrus, tolerantiškas, nes kuriam nors vis tiek anksčiau ar vėliau ta kantrybė truks. Ir ilgos santuokos receptų, paslapčių nėra. Dažniausiai nusivilia tie, kurie galvoja, kad rado tobulą antrąją pusę (tokių nėra), arba tie, kurie tiki, kad galės kitą žmogų pakeisti pagal save. Taip nebūna. Mes su Arūnu esame visiškai skirtingi, mūsų pomėgiai skirtingi, niekada nevaikščiojome susikabinę už rankų ir mums to nereikia, kad įrodytume savo jausmus. Juos galima reikšti šimtais skirtingų būdų.

Sakėte, kad didžiausias jūsų pomėgis – kelionės.

Man patinka visur, kur šilta. Į Šiaurės ašigalį manęs nenuvarytų (juokiasi). Nesvarbu, ar tai būtų Nida vasarą (ten turime butą), ar Kipras, Maldyvai šaltuoju metų laiku. Norisi nuo šalčio ir žvarbos nors trumpam pabėgti ten, kur 30 laipsnių karštis, skaidri jūra ir mažai žmonių. Nesuprantu tų, kurie veržiasi į sausakimšus paplūdimius, kuriuose minios poilsiautojų. Net atostogaudama Nidoje turiu slaptą vietelę. Paplūdimys man – intymi vieta, kurioje norisi pabūti vienumoje. 

Mėgstu ramybę, komfortą ir pasyvų poilsį. Kai pernai su Arūnu ilsėjomės Maldyvuose,  truputį pakeliavome ir po aplinkines salas. Jis ištisai grožėjosi povandeniniu pasauliu, žinoma, kaip visada, ir dirbo neatsitraukdamas nuo kompiuterio. Jau esu pratusi. Mes puikiai mokame ilsėtis kartu ir atskirai ir nedarome iš to tragedijos.

Inga Valinskienė/Organizatorių nuotr.
Inga Valinskienė/Organizatorių nuotr.

Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ką keistumėte? Neatsisakytumėte ir viso būrio augintinių?

Turbūt nieko. Neįsivaizduoju gyvenimo be naminių augintinių. Mūsų šeimoje gyvena penki šunys, kačių, žuvyčių, papūgų – visas mini zoologijos sodas. Ne vieną esame priglaudę. Žinoma, sterilios aplinkos nepalaikysi, bet niekada namuose nevaikščiojome baltu kilimu ir mums to nereikia. 

Niekada nesisukioju į praeitį, nesvaigstu, kas būtų, jei būčiau ką nors dariusi kitaip. Stengiuosi išmintingai vertinti tai, ką turiu. Bet ir nebuvo to, ką labai norėčiau ištrinti iš savo gyvenimo, – į jį žvelgiu kaip į dėlionę, sudarytą iš daugybės mažų figūrėlių. Būtų įdomu pamatyti visą tos dėlionės vaizdą...

Ko šiemet palinkėtumėte sau ir kitiems?

Turbūt  to paties, kas yra svarbiausia, – matyti, jausti, girdėti artimiausius žmones, esančius šalia. Pasidžiaugti kiekvienu, nesvarbu, ar tai vaikas, ar vyras, ar tėvai, ar draugai... Nesvarbu, kad jie ir trumpai pabuvo tavo gyvenime. Tai padeda sukurti bendrystės jausmą. Pirmiausia to palinkėčiau sau, nes to vis dar mokausi (deja, esu iš tų, kurie labai atsirenka ir ne iškart prisileidžia aplinkinius). Taip pat to linkiu ir visiems.  

Naujausi straipsniai