12 klausimų Irūnai Puzaraitei: apie vaikus, svajones ir kūrybą kartu su vyru

Irūna Puzaraitė – Čepononienė
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2020-05-09 11:10
„Per pastarąjį dešimtmetį išsipildė visos mano didžiosios svajonės. Dabar prasideda naujas startas. Ketinimų turiu nemažai. Tikiuosi, ir jie bus sėkmingai įgyvendinti“, – sako trisdešimtmetį šiais metais atšventusi dainininkė Irūna Puzaraitė-Čepononienė.

Trumpa dosjė

GIMIMO VIETA. Lazdijai.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vandenis.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Abiejų vaikų gimimas.

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Buvimas mama. 

FILMŲ ŽANRAS. Karinės dramos. Jos giliai paliečia mano širdį. 

RYTO RITUALAS. Pastaruoju metu mano ritualus diktuoja vaikai. 

MĖGSTAMIAUSIA VIRTUVĖ. Jų yra ne viena, visgi lietuviška pavergia labiausiai. Negaliu be bulvių, ir taškas (juokiasi).

LABIAUSIAI ĮKVEPIANTI VEIKLA. Muzikos kūrimas. 

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Aukščio. 

VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSITE. Gamta. 

PASAULIO MIESTAS. Tiek daug yra nuostabių. Visgi gal labiausiai dabar norėčiau aplankyti Niujorką. 

METŲ LAIKAS. Iki šiol buvo žiema, bet dabar – pavasaris. Šis laikas, kai viskas atgyja, yra tiesiog magiškas.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Indų plovimas. 

AUTORITETAS. Mano vyras Rokas. 

Irūna Puzaraitė-Čepononienė su vyru Roku/Organizatorių nuotr.
Irūna Puzaraitė-Čepononienė su vyru Roku/Organizatorių nuotr.

Šiais metais atšventėte 30-ąjį jubiliejų. Kuo jums ypatingas šis gyvenimo tarpsnis? 

Per šį gimtadienį kilo ypač daug pasvarstymų, apmąstymų. Juk per pastarąjį dešimtmetį tiek visko įvyko: baigiau mokslus, susituokiau, gimė du vaikai, pasiekiau tokias karjeros aukštumas, apie kokias svajojau. Visi mano norai taip gražiai išsipildė per tuos 10 metų. Taigi dabar prasideda naujas startas. Lyg ir viską turiu, bet mano galvoje kirba nauji sumanymai. Tikiuosi, prasideda naujų tikslų įgyvendinimo laikas. Visgi pamąstau apie tai, kad tikriausiai nė per vieną dešimtmetį jau tiek daug nenuveiksiu, kiek per pastarąjį.

Kokių tikslų sieksite šį dešimtmetį?

Sieksiu kelių savo svajonių. Muzikinę veiklą pradėjau su vyru. Dabar žengiame pirmuosius bendro darbo žingsnius, veiklą norisi išvystyti plačiau. Galvojame gal net pradėti kurti mano solinį albumą. Beje, mano vyras labai universalus ir meniškos sielos. Jis taip pat karininkas. Bet kai stojo į Karo akademiją, svarstė, kokią profesiją pasirinkti: aktoriaus ar kariškio. Šiuo metu jis – vaiko auginimo atostogose. Dar neaišku, kaip bus ateityje – ar muzika nenukonkuruos jo pasirinktos specialybės. Kas žino, gal abu būsime garsūs muzikos prodiuseriai. 

Kita konkreti mano svajonė – noriu namo (šypsosi). Kad ir nedidelio. Svajoju, kad mano vaikai augtų savame kieme, bėgiotų ant žolytės. 

Pagalvojame ir apie trečią vaikelį. Na, gal ne dabar, šiek tiek vėliau, bet tikrai svajojame apie gausią šeimą.

Akivaizdu, du mažyliai namuose jums didelių rūpesčių nekelia... 

Būna visko, tačiau tikrai vargai negąsdina. Jie laikui bėgant praeina, užsimiršta, o lieka daug teigiamų akimirkų. Todėl kuo didesnė šeima, tuo daugiau džiaugsmo (šypsosi).

O drauge su vyru dirbti – paprasta? 

Nekyla sunkumų – kiekvienas turime savo veiklos sritį. Be to, šis darbas mums – malonumas. Juodą darbą studijoje atlieka vyras. Turime nedidelę savo įrašų studiją. Tai išsipildžiusi mano svajonė. Visgi ateityje norėtųsi turėti didesnę studiją. Dabar dirbame tada, kai vaikai suminga. Būna, gimsta man galvoje melodija, užrašau ją ir duodu vyrui. Tada jis sėda prie kompiuterio ir ima ją dėlioti. Po kelių dienų dar paklausome, kaip skamba. Jei abiem patinka, vyras čiumpa kompiuterį ir lekia į studiją. Mūsų kūrybai dabar vietos atsiranda tarp buities darbų (juokiasi). 

Abu su vyru nuo paauglystės kūrėme muziką. Ji mus ir sujungė. Prieš keliolika metų tai buvo daugiau pažaidimas. Bet jau dešimtmetį darbuojantis norisi pasiekti ir puikių rezultatų. Mūsų dainas atlieka ir žinomi Lietuvos atlikėjai. Jau nemažai jų sukūrėme, svajojame, kad jos skambėtų plačiau. 

Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis/Asmeninio archyvo nuotr.
Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pati vertinate jau nueitą savo muzikinį kelią? 

Muzika mane lydi nuo vaikystės, juk dainuoti vaikų kolektyve pradėjau neturėdama nė ketverių. Išaugome į grupę „Mokinukės“. Tą etapą labai gera prisiminti. Kirba susitikti su grupės merginomis ir atnaujinti projektą. Mūsų tarpusavio santykiai buvo puikūs, o grupė – viena populiariausių tuo metu šalyje. Jaunoms panelėms sulaukti tokios šlovės buvo kažkas fantastiško. Iš mokinukių išaugome į studentes. Bet laikui bėgant pradėjo skirtis mūsų poreikiai, panirome į asmeninius gyvenimus. Taip ir išsibarstėme.

O aš ryškiausiai scenoje pradėjau žibėti tada, kai su aktoriumi Mariumi Jampolskiu pasirodėme TV projekte „Žvaigždžių duetai“. Įprastai tokie projektai būna vienkartiniai, bet mūsų duetui – jau 10 metų! Nuo rudens su nauja programa rengiame koncertinį turą. Norime vėl su visais susitikti ir tikrai turime kuo nustebinti klausytojus. Padariau nedidelę motinystės pertrauką ir jau trokštu pasidalyti su visais tuo, kas sukaupta.

Namuose du maži vaikučiai, galybė buities darbų... Kas sunkiausia, bandant suderinti kūrybinę veiklą ir motinystę? 

Mūsų dukrelė – jau kitokia, reikalaujanti daugiau dėmesio nei sūnus Toras. Pati ją maitinu, geriausiai nuraminu, ji visada šalia, tad kuriam laikui muzikinę veiklą buvau pristabdžiusi. Bet be scenos puikiai išgyvenu, noriu savo vaikus auginti pati, dėl to mečiau visus darbus. Pirmenybę dabar teikiu mažiesiems. Sunkiausia savo dėmesį padalyti abiem vaikams po lygiai. Tarp mūsų vaikų yra dvejų metų ir dviejų mėnesių skirtumas. Labai džiaugiuosi, kad vyresnėlis Toras – be galo protingas ir supratingas vaikas, su kuriuo visada galima susitarti. Anksčiau visas laikas buvo skirtas jam, o dabar vis prašau jo luktelėti, kol sesę pamaitinsiu ar užmigdysiu. Bet jau po truputį jis viską supranta. Žino, kad kai sesė užmigs, mamytė skirs dėmesio jam.

Ko karantino metu labiausiai jums trūksta?

Išėjimo į žmones, bendravimo su kitais. Šiek tiek slegia, kad negalime to padaryti. Kita vertus, karantinas nebuvo mums didelis iššūkis, nes vaikus auginame dviese su vyru. Tik prieš karantiną, kai Torą nuveždavome į darželį, daugiau laiko likdavo muzikai. Dabar tenka suktis daug sparčiau. 

Irūna Puzaraitė-Čepononienė su vaikais Toru ir Glorija/Organizatorių nuotr.
Irūna Puzaraitė-Čepononienė su vaikais Toru ir Glorija/Organizatorių nuotr.

O televizijos nepasiilgote, juk nardėte tenai kaip žuvis vandenyje? 

Aišku, kad pasiilgstu. Bet tikriausiai niekas nevyksta be reikalo. Kai pastojau antrą kartą, normalu, kad mano vietą pakeitė kitas žmogus. Taip pat natūralu, kad šešerius metus išdirbus laidoje „KK2 penktadienis“ atėjo metas ir pokyčiams. Šiandien neturėčiau jokių galimybių dirbti laidoje, juk gyvenu Marijampolėje, filmavimai vyksta Vilniuje, o dukrytė visada prie šono.

Ar Marijampolėje ne per ankšta gyventi tokiai veikliai, aktyviai, visuomeniškai moteriai? 

Niekada neskirsčiau, kokiame mieste daugiau ar mažiau erdvės. Mylimų veiklų galima rasti tiek didmiestyje, tiek mažame miestelyje. Su vyru nesame iš tų, kuriems reikėtų naktinio gyvenimo, pulko žmonių aplinkui. Abu esame labiau gamtos vaikai, todėl mums dar patogiau iš mažo miestelio pasiekti trokštamą gamtos kampelį. Iš Marijampolės nėra toli ir Dzūkijos miškai, kuriuos labai mylime. Kad jaustumės laimingi, didmiesčio mums tikrai nereikia. O jeigu koks darbas didmiestyje pasitaiko, juk galima nuvažiuoti.

Baigėte ekonomikos mokslus. Ar įgytos žinios gyvenime praverčia? 

Tiesa, įgijau ekonomistės išsilavinimą, bet tai tikrai ne mano sritis. Tuo metu, kai stojau, ekonomika buvo ant bangos, o aš, meno žmogus, tiesiog galvojau, kad iš meno ne visi valgo duoną, tad ir įstojau. Mokiausi nuotoliniu būdu, bet tuo metu turėjau daugybę ir kitų veiklų, tad buvo labai sunku. Vienu metu net svarsčiau mesti mokslus, bet visgi nužygiavau iki galo ir gavau diplomą. Mėgstu pabaigti viską, ko imuosi. Be to, mano didysis motyvuotojas – vyras. Jis labai gražiai geba stumtelėti į priekį, paskatinti.

Disciplinos, punktualumo, siekimo padaryti darbą geriausiai, kaip tik gali, mane išmokė ir mokytoja Laima Lapkauskaitė, su kuria praleidau labai daug laiko. Ji padarė man didelę įtaką. Dėkoju jai už tai, kokia esu šiandien. Dabar Laima – mūsų šeimos narys, nes pakvietėme būti pirmagimio Toro krikšto mama. Jaučiau, kad šis žmogus, kuris ir mane augino, turi būti mūsų šeimoje. 

Irūna Puzaraitė/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Irūna Puzaraitė/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokia esate mama ir žmona? 

Mano vaikai auga pakankamai laisvai. Dukrytė dar maža, o Torui yra leidžiama viskas, tik prieš tai aptariame taisykles. Sūnumi pasitikiu, pavyzdžiui, žinau, kad ant sienų pas svetimą žmogų jis tikrai nepripieš. Namuose apie tai esame su juo kalbėję. Disciplinos laikomės, bet vaikystės iš vaiko tikrai neatimame. Tik esu labai jautri mama, bijanti, kad mažieji neužsigautų, nesukluptų. Ir išgyvenu stipriai, jei kas nutinka. 

O žmona dabar esu kitokia nei prieš vaikus. Tada buvau labiau pasirūpinanti vyru, laukianti jo su šilta vakariene. Vienas kitam skirdavome kur kas daugiau dėmesio. Dabar, kai gyvenimas sukasi apie vaikus, tai padaryti sunkiau. Šiuo metu mano didžiausias dėmesys – mažajai. Bet žinome, kad šis etapas praeis, ir vėl grįšime prie senų įpročių. Mėgdavome tik dviese kažkur išvažiuoti. Dabar, žinoma, tai neįmanoma.

Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte dar gyvenime išbandyti? 

Taip, norėčiau nusifilmuoti kine. Turėjau galimybę jėgas išbandyti tik seriale „Drąsos kaina“. Tai buvo seniai. O kai žiūriu kino filmus, vis pagalvoju, kad norėčiau tenai matyti ir save (šypsosi). 

Šiuo metu ir sau, ir kitoms moterims labiausiai norėčiau palinkėti nepamiršti savęs. Bent valandą per dieną skirkime sau. Jeigu būsime laimingos mes, laiminga bus visa šeima. 

Naujausi straipsniai