12 klausimų Jovitai Vitkauskei: apie savikritiką, tradiciją su vyru ir didžiausią savo pasiekimą

Jovita Vitkauskė
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2019-08-17 09:10
Nors Jovita Vitkauskė sako, kad ši vasara jai ramesnė nei praėjusi, tačiau kurį laiką LRT žurnalistei tenka vesti ne tik laidą „Labas rytas, Lietuva“ bet ir „Panoramą“. Dideliu krūviu dirbanti TV laidų vedėja prisipažįsta: „Gera jaustis reikalingai darbe, visgi visų svarbiausia man – šeima.“

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Varėna.

MYLIMIAUSIA PASAULIO VIETA. Dar ten nebuvau, bet spėju, kad tai galėtų būti Australija arba Naujoji Zelandija.

ĮSIMINTINIAUSIA KNYGA. E. M. Remarque‘o „Trys draugai“.

HOBIS. Sportas ir laikas su šeima.

MĖGSTAMIAUSIA SPALVA. Balta. Daug kas sako, kad man ji labai tinka (šypsosi).

RYTO RITUALAS. Kiekvieną rytą išgeriu stiklinę vandens.

IDEALUS SAVAITGALIS. Lėtas, kai niekur nereikia skubėti, kai galiu išsimiegoti ir lėtai pusryčiauti jaukioje kavinukėje. Idealu – vienoje iš Europos sostinių.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Vanduo, nes dukart esu skendusi upėje.

LABIAUSIAI ERZINANČIOS ŽMOGAUS SAVYBĖS. Netikrumas, nepunktualumas ir aplaidumas.

MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. „Elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“

BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Telefonas.

12 klausimų

1. Šią vasarą žiūrovai jus mato ne tik TV laidos „Labas rytas, Lietuva“, bet ir „Panoramos“ vedėjos kėdėje. Kaip pastarojoje jaučiatės?

Vasara – atostogų metas, tad tenka pavaduoti kolegas. Tačiau „Panoramos“ vedėjos kėdėje sėdžiu ne pirmą kartą. Šiuo metu ypač įdomu, nes užimu dvi vietas. Dirbdama ryto ir vakaro laidose visiškai atsiskleidžiu ir atrandu naujų savo savybių. Tiesa, laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedimas iš pradžių man buvo ypač didelis iššūkis, nes galvojau, kad labiau esu žinių žmogus.

„Panorama“ – visų svarbiausių dienos įvykių apžvalga, tad jaučiu milžinišką atsakomybę jai ruošdamasi ir vesdama. Žinias norisi perskaityti sklandžiai – taip, kad žiūrovams būtų viskas aišku, suprantama, kad ne aš būčiau pirmame plane, bet išgirsta informacija, su kuria supažindinu. Jei jaučiu, kad darbo metu kažkas nepavyksta taip gerai, kaip norėčiau, grįžusi namo peržiūriu laidą, išanalizuoju savo klaidas ir stengiuosi kitą kartą jų nebekartoti. Dažniausiai situaciją pernelyg sureikšminu ir, pamačiusi save iš šalies, suprantu, kad nebuvo jau viskas taip blogai, kaip galvojau.

2. Ar visada dirbdama esate sau tokia negailestinga, linkusi į savikritiką?

Mėgstu save pagraužti. Kartais galvoju, kad nepakankamai laiko skyriau laidai pasiruošti. O būna, kad save plaku net už tam tikrus techninius nesklandumus, nors jų ir negalėjau paveikti. Norisi, kad „Panoramoje“ viskas ir visada vyktų sklandžiai.

3. Dabar kurį laiką tikriausiai tenka suktis kaip voverei rate. Ar nestinga poilsio?

Ilgą laiką taip intensyviai tikriausiai nepavyktų dirbti, nes keltis reikia labai anksti, o vakare laukia „Panorama“. Pamenu, iš pradžių vien atsibusti ir pasiruošti ryto laidai atrodė didelis iššūkis, nes miegodavau budėjimo režimu, bet dabar net nesistengiu labai anksti atsigulti, nes, kaip ir visiems žmonėms, norisi ir pavakaroti, ir pabūti su šeima. Tad keturių valandų miego dažnai man užtenka – tiek numigusi net jaučiuosi geriau nei išmiegojusi gerokai ilgiau. O kartais matau, kad trumpiau pailsėjus šiek tiek sulėtėja mano tempai, ne visada pavyksta nuveikti labai daug. Bet esu ryto žmogus – tada turiu daugiausia jėgų.

4. LRT naujienų tarnyboje dirbate septynerius metus. Kaip per tą laiką pati pasikeitėte?

Man atrodo, kad labai užaugau. Pamenu, į LRT atėjau turėdama nemažai griežtų nuostatų. Vėliau, pamačiusi darbo virtuvę, pakeičiau nuomonę dėl daugelio dalykų, pavyzdžiui, nebegalvoju, kad čia dirbti labai paprasta. Viena geriausių įgytų savybių – laiko planavimas. Išmokau nevėluoti nė minutės, nes kitos galimybės šiame darbe tiesiog nėra. Todėl dabar labai vertinu ir kitų punktualumą.

Be to, per kelerius metus televizijoje labai išdrąsėjau. Anksčiau buvau gerokai kuklesnė. Kartais pati save nustebinu, ką galiu pasakyti ar padaryti. Ir dar tiesioginiame eteryje! Taip pat išmokau rasti bendrą kalbą su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Juk prieš tiesioginį eterį reikia ir ne vieną padrąsinti, sukurti šiltą atmosferą. Tada save turiu visiškai pamiršti, nors kartais ir pati jaučiu nerimą. Bendravimas su žmonėmis tikrai daug ko išmoko.

5. Kai nedirbate „Panoramoje“, tik vedate rytinę laidą, ar didelis privalumas baigti darbą apie devintą ryto?

Žinoma, tai privalumas. Laimė, kad nemažai draugų taip pat yra žurnalistai, dirbantys laisvesniu grafiku, tad galime susitikti ir dieną. Be to, galiu skirti daugiau laiko sau ir namams. Po rytinės laidos mėgstu eiti į sporto klubą. Nors kai kurie gydytojai to daryti nerekomenduoja, aš jaučiu, kad bent jau kol kas tai man nekenkia. Tiesa, kai tik pradėjau vesti ryto laidą, truputį savęs pagailėdavau ir po darbo dažniau skubėdavau namo ilsėtis. Bet atrodydavo, kad diena praeina veltui, o po treniruotės ji tarsi prailgėja. Tada ir jėgų atsiranda daugiau, ir vakare nesijaučiu tokia pavargusi. Tad manau, kad kiekvienam savas laikas sportuoti ir ilsėtis.

6. Praėjusi vasara jums buvo ypač karšta: ne tik tapote „Labas rytas, Lietuva“ vedėja, bet ir atšokote vestuves. Gal ši ramesnė?

Tikrai ramesnė, nes praėjusią vasarą teko tiek daug visko planuoti, darbus derinti su vestuvėmis. Jos buvo svarbiausias įvykis. Bet su viskuo susidorojau (šypsosi). Šią vasarą leidžiu ramiai, Lietuvoje. Nors šiuo metu orų prognozės šiek tiek neramina, nes mėgstu laiką leisti gryname ore.

7. Ką dažniausiai veikiate ilsėdamasi gamtoje?

Labai mėgstu stovyklauti. Prie upės ar ežero, su palapinėmis. Smagu nulėkti ir prie jūros. Man patinka produktyviai planuoti vasaros savaitgalius – tada nereikia ir daug ilgų atostogų, o į darbą grįžtu pailsėjusi, kupina naujų jėgų.

8. Ką iki šiol vadinate didžiausiu savo pasiekimu?

Šeimos sukūrimą. Darbas vieną dieną yra, kitą gali nebūti, o šeima visada šalia. Tačiau tam, kad sukurtum darnius santykius su artimu žmogumi, irgi reikia pastangų (šypsosi). Manau, mums su vyru lengviau vienas kitą suprasti todėl, kad abu esame tos pačios profesijos. Nereikia švaistyti energijos vienas kitam aiškinant, kodėl darbe užtrukome arba, pavyzdžiui, kad šventinę dieną dirbsime, – abiem viskas aišku. Žurnalistika nėra tik darbas, tai – gyvenimo būdas. Namuose dažnai aptarinėjame aktualijas, kas yra mūsų darbo dalis.

9. Kokių bendrų ritualų, tradicijų susikūrėte su vyru?

Graži kasdienė mūsų tradicija – bendri pusryčiai. Mažai kas šiais laikais turi tam laiko. Jeigu Giedriui nereikia anksti į darbą, po ryto laidos skubu namo, kad galėtume drauge papusryčiauti. Tai svarbiausias mūsų dienos ritualas.

Laisvalaikiu abu mėgstame stovyklauti. Vyras žvejoja, o aš stebiu procesą, tiesiog ilsiuosi. Abu mėgstame ir važinėtis dviračiais. Lietuvoje tikrai yra ką veikti.

10. Ar jums reikia nuolatinių pokyčių?

Regis, esu ramus žmogus, kuris gerai jaučiasi tada, kai niekas nesikeičia. Didžiausias košmaras man – kraustytis į kitus namus. Šiuo atveju esu sėsli, tačiau ilgainiui, jei kurį laiką niekas nevyksta, man jau neramu – norisi iššūkių. Kai jų gaunu, pasikraunu ir vėl galiu pagyventi ramiai. Praėjusiais metais ir darbe, ir asmeniniame gyvenime buvo pokyčių, tad dar nesu išsiilgusi naujovių (šypsosi).

11. Prieš pasirinkdama žurnalistikos studijas ilgai svarstėte, ar tai tikrasis jūsų kelias?

Man buvo labai aišku, tik aplinkiniai gal šiek tiek abejojo mano pasirinkimu. Žurnalistą daugelis įsivaizduoja lekiantį paskui kažką, nuolat skubantį, įkyriai lendantį į kitų gyvenimą. Bet pati su šiais dalykais žurnalistikos niekada nesiejau, man norėjosi bendrauti ir pažinti kuo daugiau žmonių, naujienas sužinoti kuo anksčiau, todėl jokių dvejonių dėl pasirinkimo nebuvo (stodama neturėjau jokio atsarginio plano). O kai studijavau ir reikėjo rinktis, kur atlikti praktiką, žinojau, kad eisiu į LRT televiziją, ir slapta tikėjau, kad čia liksiu.

12. Kuo dažniau gyvenime kliaujatės: proto balsu ar intuicija?

Visada įsiklausau, ko nori širdis, tačiau kartu situaciją įvertinu ir racionaliai. Nevengiu ir išklausyti kitų nuomonių. Į kritiką stengiuosi žiūrėti blaiviai: įsigilinu, kas ir ką sako, ir pasveriu, ar ji svari bei argumentuota, o ne paremta jausmais ir emocijomis. Be to, man svarbi profesionalų kritika. Visada į ją atsižvelgiu. Žinoma, į šeimos patarimus taip pat nenumoju ranka. Visgi galutinį sprendimą priimu pati!

Naujausi straipsniai