12 klausimų Keitei Arai: apie japoniškas šaknis, gimtąjį miestą ir meilę Lietuvai

Keitė Arai/ Viganto Ovadnevo nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-10-26 08:50
„Tobulų šalių nėra – viską lemia tai, kokią susikuri atmosferą. Man namai ten, kur esu aš. Nors gimiau Amerikoje, turiu jos pilietybę, esu lietuvė ir gyvenu Lietuvoje. Tiesa, daugeliui sunku tuo patikėti“, – sako japonų kraujo turinti dainų kūrėja, atlikėja ir „KK2“ laidos vedėja Keitė Arai.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1999 m. rugsėjo 9 d. 

ZODIAKO ŽENKLAS. Mergelė. 

MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Ruduo, tačiau smagu pasidžiaugti visais keturiais.

POMĖGIS. Muzika, kūryba, kelionės.

RYTINIS RITUALAS. Pusryčiams – išimtinai tik vaisiai. Ypač mėgstu braškes.

ŠALIS, KURIĄ NORISI APLANKYTI. Nors gimiau Amerikoje, labiau traukia Japonija.

MYLIMIAUSIAS AUGINTINIS. Kokerspanielis Pipa ir žiurkėnas Pažadas. 

PRIETARAS. Jei kas užmina ant bato, būtinai turiu atminti atgal. 

LAIMĘ NEŠANTIS TALISMANAS. Pakabutis – keturlapis dobilas, su juo nesiskiriu.

KEISČIAUSIAS SKANAUTAS PATIEKALAS. Braškių sriuba.

DIDŽIAUSIA AVANTIŪRA. Šuolis parašiutu su sulaužyta nosimi.

MĖGSTAMIAUSI FILMAI. Siaubo, bet ne lėkšti ir ne tie, kuriuose tik kažkas kažką pjausto ar žudo...

12 klausimų

  • Vedėjos darbas laidoje „KK2“ – jums nauja patirtis?

Tai man – dar vienas naujas iššūkis. Džiaugiuosi šia galimybe. Pastebėjau, kad dauguma šiuolaikinio jaunimo dėl lengvai pasiekiamos informacijos ir jos pertekliaus tapo aptingę, nebenori siekti kažko daugiau. Nenorėčiau užmigti tarsi letargo miegu. Mano vidus sako, kad reikia naujų potyrių, naujų patirčių, tai padeda plėsti akiratį. Nors esu labai užimta, turiu daug veiklų, sutikusi dirbti laidoje KK2, esu priversta domėtis tuo, kas vyksta, sekti aktualijas, tobulėti. Manau, kuo daugiau iš savęs išspausi, tuo geriau. Bijau ir nenoriu gyvenime praleisti kažką svarbaus... 

  • Kaip muziką įsimylėjusi ir kurianti mergina atsidūrė televizijoje? 

Matyt, likimas (šypsosi). Pamenu, mane pakvietė į laidą „KK2 penktadienis“ kaip kviestinį svečią padainuoti. Tuomet negalėjau dalyvauti, nes dar nebuvau atsigavusi po plaučių uždegimo. Vėliau vėl sulaukiau redaktorės skambučio ir pakvietimo. Tąkart studijoje buvo pats prodiuseris Saulius Bartkus. Pamatęs mane jis po laidos priėjo ir sako: „Tu būsi žvaigždė“. Netikėtai lyg iš dangaus nukrito ir kvietimas išbandyti „KK2“ vedėjos darbą. Po kelių sėkmingų bandymų buvau priimta. Kitiems tenka atlaikyti didelę konkurenciją, dalyvauti ne vienoje atrankoje, įdėti nemažai pastangų, o tąsyk man viskas susiklostė lengva ranka. 

  • Esate fortūnos numylėtinė?

Tikiu, kad gimiau po įdomia žvaigžde, nešančia sėkmę. Tačiau nereikia visko priimti už ačiū. Kad sėkmė nenusigręžtų, turi dar labiau stengtis. Žinau, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Gali būti charizmatiškas, intelektualus, bet vieną dieną tu esi įdomus, kitą – nebe. Tad svarbu tai, kas vyksta šiandien ir dabar, stengtis tobulėti dėl savęs.

  • Viename interviu minėjote, kad nuo mažens svajojote būti aktore ir dainininke. Kas nugalėjo?..

Būti aktore – vaikystės svajonė, nes mano mama dirbo kino industrijoje. Viskas atrodė taip žavu, įdomu. Mane pastebėjo kino režisierius Ramūnas Greičius. Maždaug penkiolika metų prabėgo filmuojantis reklamose, serialuose, kine. O dabar jau kurį laiką mano variklis – muzika. Esu baigusi A. Noviko džiazo mokyklą, elektroninę muziką. Kurdama dainas emociškai jaučiuosi labai gerai, save realizuojanti. Labiausiai mane žavi ne rezultatas, o kūrybinis procesas. Na, o dainuoti nėra taip smagu, kaip kurti. Nors ir ant scenos visai nieko, tik lipu retokai, nes mano laisvalaikis daugiausia prabėga įrašų studijoje. O ir to laisvo laiko ne tiek daug – Socialinių mokslų kolegijoje dar studijuoju kūrybos ir pramogų industrijas. 

  • Atliekate tik savo kūrybos dainas?

Taip, nemėgstu šablonų, skolintų žodžių. Esu parašiusi penkias dainas, iš jų tris solines. Netrukus pristatysiu naujausią kūrinį „Sick“. Labai džiaugiuosi pagaliau radusi tinkamus žodžius pasakyti, kad mes pernelyg susitelkiame į laikinus dalykus ir neretai užmirštame tai, kas svarbiausia. Kaip svarbu klausytis širdies, kad jei ateini, tai daryk iki galo ir geriausiai, kaip tik gali. Čia sau taikau, nes sau esu labai reikli. O žmones myliu visokius, nes žinau, kad nėra tobulų. Visi kartais klystame.

Dar galiu pasakyti, kad nuostabu, kai prieina gerbėja (po metų galiu pasigirti, kad turiu tokią nuostabią, net prisimenu vardą – Eglė) ir paprašo pasirašyti ant marškinėlių su tavo atvaizdu. Tada suvoki, kad tavo kūryba kažkam patinka, kažkas išgirsta per dainas siunčiamą žinutę... 

  • Esate perfekcionistė?

Gal net pernelyg. Mėgstu viską išbandyti. Tas ekstremalumas, matyt, ir yra varomoji jėga. Patinka tai, kas kaitina kraują ir teikia adrenaliną. Gal todėl dievinu gerus siaubo filmus (juokiasi). O geriausias hobis man – išlįsti iš komforto zonos. Retkarčiais pakilti nuo patogios vietos labai sveika. 

Labiausiai man trukdo emocinis nestabilumas. Nemoku nuleisti garo ir kartais dėl perdėto maksimalizmo ir reikalavimų sau, savikritikos pačiai nuo savęs būna bloga. Bet kartais pagalvoju, kad emocinis nestabilumas būdingas visiems kūrybingiems žmonėms. Ir nuo to niekur nepabėgsi.

  • Jūsų gimimo datoje daug devynetų. Ar domėjotės, ką tai reiškia?

Pagal numerologiją – nesidomėjau. Astrologė man yra sakiusi, kad kiekvienas turime du horoskopus. Gimimo ir savo žvaigždyno. Esu gimusi po Mergelės ženklu, kuris nusako gyvenimo būdą. Esu preciziška, svarstanti ir sunkiai atrandanti emocinę pusiausvyrą. O mano žvaigždynas – Liūtas, kuris atspindi charakterį. Esu tipiška Liūtė, kuri per gyvenimą stengiasi garbingai žygiuoti iškelta galva, nepasiduoti iškilus sunkumams.

  • Jūsų tėtis japonas, mama – lietuvė, o gimėte JAV?..

Taip, Sietle, lietingiausiame Amerikos mieste. O užaugau Lietuvoje, nors daugeliui sunku tuo patikėti. Gal dėl išvaizdos, nes turiu ir japonų kraujo (šypsosi). Tiesa, mama su tėčiu susipažino Japonijoje, karaokės bare. Dainuojantis verslininkas išvydo gražią lietuvę, jiedu įsimylėjo ir iš tos meilės gimiau aš. Deja, ta meilė ilgai netruko, tėvai išsiskyrė. Pagimdžiusi mama nutarė mane atvežti į Lietuvą parodyti seneliams. Grįžo ir... pasiliko. Ji nenorėjo gyventi Amerikoje. 

  • Netraukia grįžti į gimtąjį miestą?

Nejaučiu jokių sentimentų. Man namai ten, kur esu aš. Nors turiu JAV pilietybę, gyvenu Lietuvoje. Viską lemia ne šalis (tobulų nėra), o tai, kokią susikuri atmosferą. Amerika man nėra svajonių kraštas. Labiau traukia Japonija. Ten visiškas kosmosas, viskas kitaip. Pasijunti tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Japonijoje teko pagyventi tris mėnesius. Atskirame bute, ne pas tėtį. Ten būdama supratau, iš kur tas mano įprotis juokiantis prisidengti burną. Matyt, paveldėjau – genai. Japonams tai būdinga. Jie gana šalti, privatumą saugantys ir atstumą išlaikantys žmonės, nelinkę demonstruoti emocijų. Gyvena griežtai laikydamiesi nustatytų taisyklių, nes žino, kad jos kuriamos ne be reikalo. Tai padeda palaikyti tvarką ir tobulesnę sistemą. Ten net nelabai pamatysi susikibusių už rankų jaunuolių. Tiesa, keičiasi ir Japonija, ir tenykštė kultūra, yra išimčių, bet vis dar nepopuliaru viešai rodyti jausmų. Ir bučinukų ant suoliukų parke neišvysi. Būtų kažkas ohoho! 

  • Jūsų išskirtinė išvaizda jums – privalumas ar trūkumas?

Vaikystėje buvo veikiau trūkumas. Dėl išvaizdos mokykloje patirdavau patyčių. Dėl tamsesnės odos ir kitokių bruožų net čigone vadindavo. Nors užsiauginau nemažai kompleksų, bet visa tai tik į naudą. Patyčios išmokė ramiai reaguoti į replikas, nekeršyti, nepykti, nes tai ne mano, o tų žmonių problema. Tapau stipresnė, atsparesnė. Jei į blogį neatsakai tuo pačiu, jis prie tavęs nelimpa.  

  • Išduokite, kokių turite moteriškų silpnybių? Ar daug dėmesio skiriate įvaizdžiui?

Kokia moteris be moteriškų silpnybių?! Negaliu atsispirti batams. Jų turiu gal keturiasdešimt porų, tačiau būna, kad atsidariusi spintą nerandu, kuo apsiauti. Tiesa, mano garderobe nėra juodos spalvos. Ji mane slegia. Man patinka ryškios, rožinė, balta, geltona, žydra. 

Kalbant apie įvaizdį – tai mūsų visuomenėje išvaizda pernelyg sureikšminama. Visur komercija. Vieni turi charizmą yra dvasiškai turtingi, todėl jiems nėra būtinybės save pateikti kaip gražiai įpakuotos prekės. Jie patys savaime įdomūs. O kitiems tenka tą įdomumą kurti atitinkamu įvaizdžiu. Man kur kas svarbiau turinys, bet kartais tenka žaisti pagal galiojančias nerašytas taisykles. 

  • Dar prieš duodama interviu įspėjote, kad asmeninis gyvenimas – tabu. Kodėl jį slepiate?

Neslepiu, tiesiog viešai apie tai nelinkusi kalbėti. Sakoma, laimė mėgsta tylą. Man svarbu išsaugoti privačią erdvę. Geriau paklauskite, ar tikiu likimu. O aš tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Pamenu, kartą susapnavau sapną, kuriame ispanų kalba (aš jos nemoku) man kažką pasakė. Rytą pabudusi išsiverčiau tuos žodžius. Tai buvo perspėjimas „Būk atsargus kelyje“. Tarsi kas norėjo apsaugoti, tik nežinojau, kurį šeimos narį. Tą dieną mano patėvis patyrė avariją – susidūrė su iššokusiu į kelią briedžiu. Nuo to laiko mokausi gyventi įsiklausydama, ką sako nuojauta, ką kužda širdis.

Naujausi straipsniai