12 klausimų Oneidai Kunsungai: apie motinystę, aktoriaus duoną ir temperamentą

Oneida Kunsunga
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2020-03-21 10:53
„Pamenu, dažnai girdėdavome iš vyresnių kolegų aktorių, kad reikia išlaukti savo vaidmens, savo laiko. Tada atrodė, nesąmonė, o dabar jaučiu, kad aš išgyvenu tą laiką“, – atvirauja aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, kurią puikiai pažįsta ir TV serialo „Monikai reikia meilės“ žiūrovai.

Trumpa dosjė 

GIMIMO DATA IR VIETA. 1988 m. gegužės 18 d., Kupiškis.

ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis

VAIKAI. Dukrelė Gilė (3 m.)

VESTUVIŲ DATA. 2015 m.

ĮSIMINTINIAUSIAS VAIDMUO. Negaliu išskirti vieno, nes jų nemažai ir visi svarbūs, kažką keičiantys, atnešę naujo. 

MĖGSTAMIAUSIA MUZIKA. Nuo klasikos iki techno. Muzika mano ausinuke skamba pagal nuotaiką, bet dažniausiai mėgstu klausytis tylos.

GERIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Dukrelės gimimas.

ĮSIMINTINIAUSIAS IŠŠŪKIS. Trys mėnesiai gyvenimo Azijoje su šeima buvo geriausias laikas, potyris ir patirtis. 

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Ko gero, tokių neturiu – galiu ramiai praeiti ir pro batų, ir pro rankinių parduotuvę. 

POMĖGIS. Buvimas gamtoje (miškas gydo), knygos, filmai.

JŪSŲ IDEALAS. Turiu keletą žmonių, kuriais žaviuosi, kurių mintys įkvepia, vienas jų – Oprah Winfrey. 

NEMALONIAUSIAS BUITIES DARBAS. Nemėgau lyginti, bet nusipirkau garinį lygintuvą ir dabar tai virto malonumu. 

SVARBIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Telefonas.

Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė/Monikos Sutkutės nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė/Monikos Sutkutės nuotr.

Koks tas aktorių gyvenimas iš arti? 

Aktorystė yra darbas. Ir jokios romantikos čia nėra. Lindime teatre, sukame galvas, kaip tuos personažus atrakinti, kaip partneriauti vienam su kitu. Įlindę į svetimus gyvenimus, ieškome tiesos, gyvybės. Tai nėra lengva. Nors būna ir tokių projektų, kur viskas pavyksta lengvai, žaidžiant, lydint juokui. Beje, mūsų darbe juoką dažnai sukelia ir įvairios kuriozinės situacijos, nes tai gyvas organizmas, gyvi žmonės. Ar tekstą kas užmiršta, ar šiaip kas netikėtai lūžta ir reikia suktis iš situacijos (šypsosi).

Pastaruoju metu jus vis dažniau matome ne tik teatro scenoje, bet ir TV ekrane. Kai tiek daug veiklos, kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą? 

Dažnai nepavyksta taip, kaip galbūt norėčiau. Pastaruoju metu stengiuosi susidėlioti prioritetus. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad visi darbai sukrinta į krūvą, tuomet kenčia namai. Būtų sunkiau, jei aš nemėgčiau to, ką darau. Kadangi myliu savo darbą, stengiuosi be savikaltos laviruoti: na, šiandien nepavyko praleisti daugiau laiko su šeima, ryt pavyks. Aš be galo dėkinga vyrui – mes vaiką auginame kartu. Dukros auklėjime dalyvaujame po lygiai, todėl man ramu būna darbe, nes žinau, kaip puikiai juodu tvarkosi likę namie.

Kokios jūsų nepažįsta žiūrovai? Ar esate iš tų stiprių moterų, kurios niekada neverkia, nepasiduoda ir supykusios nesisvaido lėkštėmis?

Leidžiu sau būti visokia. Keista buvo gauti žinučių iš TV serialo gerbėjų. Pamatę seriją, kur mano personažas pyksta, jie man su didele nuostaba rašė, kad gyvenime manęs neįsivaizduoja pykstančios ir rėkiančios. Galiu patikinti, kad tikrai pykstu, išgyvenu visas emocijas, neužgniaužiu jų, nes to padaryti neįmanoma. Jos vis tiek galiausiai pasirodo fiziniais skausmais. Arba ta emocija, nuoskauda, kurią, manėme, nuriję, netikėtai iššauna visiškai neadekvačioje situacijoje. Todėl esu atidi, stebiu save ir stengiuosi nenualinti savęs, užsiimti tuo, kas džiugina: pasportuoti, paskaityti ar susitikti su drauge.

TV seriale „Monikai reikia meilės“ įkūnijate Nikolę. Ar jums tai pirmas svarbus vaidmuo TV ekrane? Ar daug bendro turite su personažu?

Šis mano vaidmuo TV ekrane svarbiausias, o pats pirmasis buvo seriale „Naisių vasara“, kuriame filmavausi dar studijuodama Akademijoje. Nikolės gyvenimas yra Nikolės gyvenimas, jis visiškai nepanašus į manąjį. Sutampa tik vienas faktas – abi augome be tėvo.  

TV seriale Monika ieško meilės, o jums tai svarbus dalykas santuokoje, šeimoje? Su kuo jums asocijuojasi šis žodis?

Man meilė yra veiksmas. Kiek įdedi, kiek augini, puoselėji, tiek šis jausmas gyvuoja. Su vyru esame kartu septynerius metus, iš jų beveik penkerius santuokoje. Mūsų santykiai nėra idealūs, nemanau, kad tokių būna. Galiu pasakyti, kad per tą laiką daug išgyvenome, ir ne tik saldžių akimirkų, bet žiūrint atgal, manau, savo santykius vis labiau auginame, o visų tų paieškų variklis, jog abiem būtų gerai, žinoma, yra meilė. Santykiai yra procesas. Svarbiausias dalykas – pokalbiai, atvirumas, dalinimasis, gebėjimas išgirsti vienam kitą ir priimti tokį, koks yra, be lūkesčių. Tą kasdien stengiamės ir daryti. 

Oneida Kunsunga / Gedmanto Kropio nuotr.
Oneida Kunsunga / Gedmanto Kropio nuotr.

Kaip du talentingi aktoriai išsitenka po vienu stogu? Tai – veikiau pliusas ar minusas? Kaip išvaikote rutiną?

Man atrodo, kad su vyru puikiai telpame po vienu stogu. Namai ne ta vieta, kur reikėtų matuotis savo ego. Mums tai pliusas – viskas aišku ir be žodžių. Tarkim, kodėl repetuodamas naują vaidmenį tu, nors ir esi fiziškai namuose, bet mintimis ne čia. Mes tokiais atvejais vienas kitam labai padedame, nes turime vaiką, kuriam reikia dėmesio, nepriklausomai nuo to, kuo užimta tavo galva. Daug šnekamės apie spektaklius, filmus, o ir dirbti su Mykolu jo režisuojamuose projektuose man – vienas malonumas. Aš juo pasitikiu ir žaviuosi. 

Geriausias būdas išsklaidyti rutiną – bendros šeimos atostogos. Mums labai patinka visiems drauge leisti laiką, keliauti. 

Kodėl pasirinkote aktorystę, iš kurios duoną valgyti pavyksta ne visiems? 

Negaliu atsakyti, kodėl taip susiklostė. Mokykloje visuomet dalyvaudavau skaitovų konkursuose, trejus metus iš eilės buvau respublikinio skaitovų konkurso laureatė, lankiau dramos būrelį, dainavau, šokau ir užsiėmiau menine veikla, todėl stojimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo tarsi tolesnis žingsnis. Man patinka tai, ką darau, esu laiminga ir dėkinga, kad turiu vaidmenų tiek teatre, tiek kine. Pamenu, dažnai girdėdavome iš vyresnių kolegų aktorių, kad reikia išlaukti savo vaidmens, savo laiko. Tada atrodė, nesąmonė, o dabar jaučiu, kad išgyvenu tą laiką. 

Nesate naujokė ir ilgametražiame kine...

Turiu ir tokios įdomios patirties. Pirmasis mano ilgametražis filmas buvo Mykolo Vildžiūno debiutinė kino juosta „Nesamasis laikas“. Tada pirmą kartą pamačiau kino aikštelę iš arti. Viskas buvo nauja, įdomu, nedrąsu. Paskui sekė Algimanto Puipos filmas „Edeno sodas“ – aikštelėje jaučiausi jau kiek drąsiau (šypsosi)

Jums patinka išsiskirti iš minios? Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Esate netradicinė moteris, jūsų vestuvės irgi buvo netradicinės – su žiguliais, išskirtiniais rūbais...

Klausau jūsų klausimo ir galvoju, juk mes nieko specialiai nedarėme tam, kad išsiskirtume iš minios. Vestuvių šventę rengėme sau ir savo artimiesiems, draugams, todėl rinkomės būti labiausiai savimi. Tie drabužiai ir šokiai grojant mūsų mylimai grupei „Solo ansamblis“ atspindėjo mus. Ta diena buvo apie mus ir ji buvo pati geriausia, nes visi kartu sukūrėme nepamirštamą šventę sau. 

Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė / LNK nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė / LNK nuotr.

Kaip jus pakeitė motinystė? 

Mane motinystė pakeitė iš esmės, sudrebino viską iš pamatų. Tas tapimas mama suteikė nematomų, bet stipriai juntamų galių. Tai mane įgalino veikti, mažiau bijoti, daugiau pasitikėti. Motinystė man padovanojo bendrumo jausmą – ne tik su savo vaiku ar šeima, bet ir su visa aplinka. Atsirado daug daugiau empatijos, atjautos. Jaučiu, kad mamystė iš visažinės mane pavertė mokinuke, kas man labai patinka ir praverčia tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

Jūs turite ir lietuviško, ir afrikietiško kraujo. Kurio – mamos ar tėčio, kilusio iš Angolos, daugiau? 

Savo tėčio nepažįstu, todėl negaliu atsakyti, ar daug iš jo paveldėjau. Temperamentas stiprus, to nenuneigsi (šypsosi). Augdama Lietuvoje nemažą gyvenimo dalį stengiausi pritapti – pernelyg emocionaliai nereikšti emocijų, kalbėti tyliau, garsiai nesijuokti, tiesinau plaukus... Žodžiu, bandžiau būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Džiaugiuosi, kad tas laikas praėjo. Dabar suprantu, kad geriausiai, nors ir ne visada drąsu, būti autentiškai. Ne truputį Ona, truputį Egle, o nors ir ne tobula, bet savimi. 

Ar lieka laiko sau? 

Laiką sau labai vertinu ir jo tikrai randu. Darbe tenka išsidalinti, tad nepabuvus su savimi būtų sunku vėl kažką duoti žiūrovui. Man 2019-ieji buvo laiko sau metai. Atsigręžiau į save, skiriu dėmesio savo poreikiams, mintims, norams, kitaip sakant, nebepalieku savęs paskutinėje vietoje, kaip dažnai taip darome. Lankau terapiją, medituoju, skaitau, leidžiu laiką gamtoje ar apdovanoju save masažu. Išvaizdai daug dėmesio neskiriu, bet savo vidui – taip. Kai aš viduje rami, ramūs būna ir namiškiai. 

Naujausi straipsniai