12 klausimų Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei: apie santykius su vyru, aktorystę ir kasdienį džiaugsmą

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-06-15 09:09
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė atveria savo kasdienybės duris ir pasakoja apie tai, kokia ji būna, kai nesifilmuoja serialuose, kaip jai pavyksta išsaugoti gerus santykius su vyru ir kas teikia džiaugsmo kiekvieną dieną.

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1981 m. lapkričio 20 d.

Zodiako ženklas. Skorpionas.

Svajonių šalis. Kur nors, kur šilta.

Mėgstamiausia knyga. Kristinos Sabaliauskaitės visos „Silva Rerum“ dalys, François Lelord’o „Kaip Hektoras laimės ieškojo“.

Geriausias filmas. Neseniai pažiūrėjome paskutinę „Sostų karų“ seriją, tad kol kas šis serialas.

Gražiausios gėlės. Rugiagėlės.

Didžiausia avantiūra. Paauglystėje su draugėmis nusprendėme naktį išgąsdinti palapinėje miegantį draugą. O, pasirodo, ten miegojo jo tėtis! Toks paaugliškas nuotykis.

Didžiausia gėda. Kai per tiesioginę transliaciją šokdama su vaikais paslydau ir nugriuvau.

Erzinanti žmogaus savybė. Šnekumas ir lipšnumas.

Kosmetikos priemonė. Pudra ir akių tušas.

Atpalaiduojanti vieta. Seniau tokią vietą turėjau: iš miegamojo buvo matyti didžiulis medis. Deja, jį kaimynai nupjovė. Dabar pagal nuotaiką, kartais atpalaiduoti gali ir miestas su savo šurmuliu.

Prietaras. Kai šukuojantis plaukus nukrinta šukos, niekada jų nekeliu pati – jei pakelsi pats, patirsi gėdą.

Sveikas įprotis. Gerti vandenį, lipti laiptais.

Autoritetas. Jų yra, tačiau manau, kad vienu autoritetu nereikėtų sekti. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Asmeninio albumo nuotr.
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Asmeninio albumo nuotr.
Spaudoje nerasime jus kompromituojančių straipsnių, skambių antraščių. Labai saugote savo asmeninį gyvenimą?

Tiesą sakant, nelabai turiu ką slėpti, tad kažkaip niekas į asmeninį gyvenimą nesibrauna (juokiasi). Turbūt tai išeina labai natūraliai. Jei kur nors pakviečia, nueinu, tačiau atsirenku, ko reikia, kas įdomu, – tiesiog susidėlioju prioritetus. Be galo smagu, kad mano ir vyro prioritetai yra panašūs. Niekada nesiekiau išgarsėti vien dėl žinomumo, todėl džiugu, kai mano darbai kalba už mane ir kai žmonės kartais mane pavadina ne Sandra, o kokios personažės vardu.


Daugelį aktorių žeidžia, kai į juos kreipiasi kaip į personažą, o jums patinka?

Aš kažkaip stengiuosi negalvoti apie tai, bandau suprasti tuos žmones. Jei toks kreipimasis neperžengia padorumo ribų, o žmogus pasako vieną kitą gražų žodį (nors gal ne visada noriu familiariai bendrauti su savo gerbėjais), man tai nesudaro keblumų. Labai smagu, kai pribėga mergaitės ir mane apkabina. Juk pati kažkada tokia buvau, sutikti aktorių buvo didžiulis stebuklas ir malonumas. Tad žiūriu į jas ir, prisiminusi save, linkiu joms kuo didžiausios sėkmės. Dėkoju Dievui, kad man taip nutinka. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė su vyru Aurimu ir dukra / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė su vyru Aurimu ir dukra / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Vaidinate ir serialuose, ir teatre, ir filmuose. Kokie vaidmenys jums pačiai yra sudėtingiausi, atima daugiausia jėgų?

Kartais nutinka labai įdomiai: vaidmuo, kuris atrodo nereikšmingas, nespalvingas, tampa toks sudėtingas savo paprastumu. Pavyzdžiui, dabar vaidinu psichologę ir atrodo, kad nieko ypatinga tokiam vaidmeniui nereikia. Kita vertus, reikia labai daug: per savo žinias suvokti, kaip ta psichologė elgiasi, kaip ji patarinėja, kokios emocijos jos viduje, kaip ji ištraukia iš žmogaus informaciją, ir padaryti taip, kad žiūrovas išties patikėtų, jog esu psichologė. Arba kitas atvejis – teko vaidinti psichikos negalią turinčią moterį. Labai ruošiausi tam vaidmeniui ir be galo bijojau jo. Kol ruošiausi, teko bendrauti su psichiatrais, pabūti ligoninėje, stebėti ligonius.

Kiekvienas vaidmuo palieka žymę, padeda suvokti, kiek dar nežinau, suteikia patirties, leidžia giliau pažvelgti į įvairius žmones ir suprasti, kad yra tiek visokių gyvenimiškų situacijų, kai negali nieko smerkti. Net blogiausią personažą turi perleisti per save, pateisinti, kad galėtum jį suvaidinti. 


Daug dirbate, ne kartą esate sakiusi, kad šeimai lieka labai mažai laiko. Ar bandote ieškoti pusiausvyros tarp darbo ir poilsio, laiko šeimai?

Be abejo. Mano profesiją sudaro etapai: jei darbo yra, tai jo daug, o kai nėra, tai nėra, tada esu laisvesnė. Bet mano šeima žino, kad tokių etapų būna, ir tai išgyvena. Žinoma, laiko šeimai niekada nebus per daug. Mums su dukra nuolatos vienai kitos trūksta. Tačiau vienaip tuos santykius vertini, kai turi galimybę ilgiau pabūti kartu, kitaip, kai laiko kartu trūksta. Tada suprantu, kad kiekvieną laisvą minutę su dukra noriu praleisti ne eidama ratais aplinkui viena kitą, o žiūrėdama viena į kitą, kalbėdama, keldama įvairiausius klausimus ir ieškodama atsakymų į juos.

Kaip manote, ar pernelyg intensyvi karjera gali sugriauti šeimą?

Aišku, visiems norisi dėmesio. Kažkas kenčia ir tuomet, kai vyras labai užsiėmęs, ir tuomet, kai moteris itin veikli. Jei tavęs nėra namuose, be abejo, didėja atstumas tarp žmonių, keičiasi ryšys. Jei tai laikina, yra vienaip, bet, jeigu tai vyksta nuolatos, nėra labai lengva. Tačiau turi būti bendra vertybių skalė, padedanti neatitrūkti vienam nuo kito.

Kokia esate namuose, su artimaisiais?

Be galo įvairi. Tačiau namuose esu gana reiklus žmogus, mano šeima turbūt patvirtintų tai. Labai mėgstu, kad tvarka būtų pagal mane. Jei sudėliojau knygas į lentyną, jos ir turi būti taip sudėliotos, prašyčiau jų neliesti (juokiasi). Šiaip nemėgstu gulinėti ir nieko neveikti. Tačiau patinka namuose pabūti su savimi: jeigu diena laisva, ryte pabundu, išleidžiu dukrą ir kokią 10–11 val. viena valanda turi būti skirta tik man. Net esu pasakiusi vyrui, kad neperspėjęs negrįžtų (juokiasi).  

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Organizatorių nuotr.
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė / Organizatorių nuotr.
Kiek jums svarbus grožis? Be kokių priemonių negalėtumėte apsieiti?

Grožis man labiau siejasi su tvarkinga išvaizda. Galiu išeiti į gatvę be makiažo, bet jo šiek tiek naudoju tam, kad atrodyčiau tvarkingai. Tačiau tuomet, kai labai pavargstu, nebesuku sau galvos ir galiu išeiti nepasidažiusi, nesijaučiu dėl to labai blogai.


Be ko gyvenimas atrodytų liūdnas ir niūrus?

Turbūt nepasakysiu nieko stebuklinga. Jei neturėčiau šeimos, turbūt tikrai suprasčiau, ką reiškia jaustis nelaimingai. Kartais, atrodo, pavargstame vieni nuo kitų, nuo vaikų ir pan., bet praeina tas periodas ir suprantame, kad taip gera, kai yra su kuo atsisėsti pasikalbėti, pasižiūrėti televizorių, patylėti, pasišūkauti, apsikeisti nuomonėmis. Tada suvoki, kad turi visas gyvenimo spalvas, kurias galima turėti. Aišku, labai džiaugiuosi ir savo darbu, nes be jo mano saulė nebūtų tokia ryški.


Kas padeda nepalūžti, išlikti stipriai tuomet, kai būna sunku?

Šeima, draugai. Labai džiaugiuosi savo bičiuliais, kuriems tikrai galiu paskambinti, pasiguosti, su jais pasijuokti, pašnekėti ir kartu ieškoti bendrų sprendimų. Žmonės gyvenime yra didžiulė dovana, jie įkvepia. Vieni ypatingi dėl vienų dalykų, kiti – dėl kitų. Kai visa tai susirenki, tampi laimingesnis. 

Sandra Daukšaitė-Petrulėnė
Sandra Daukšaitė-Petrulėnė
Kieno patarimai, kritika jums svarbi? Ar ji išvis svarbi?

Žinoma, kad į kritiką reaguoju, tačiau priklauso nuo to, ar ji adekvati. Kartais kritika labai skaudina. Kai be galo svarbus darbas ir atiduodi jam visą save, kiek gali, nors gal pavyksta netobulai, o kas nors dar pasako negražių žodžių, tada būna liūdna. Visi mes norime jaustis vertinami, mylimi, suprasti. Nors iš tikrųjų man labiausiai rūpi mano šeimos nuomonė. Man ypač svarbu tai, kad kiekvieną spektaklį, serialą, filmą peržiūrėtų mano vyras. Žinau, kad jis nuomonę išsakys teisingai, tada aš nusiraminu. Be abejo, turiu ir savo nuomonę, pasiginčijame tam tikrais klausimais, bet man pasidaro ramu tuomet, kai jis išsako, ką galvoja.

O kalbant apie komentarus, kurie gali būti ir neadekvatūs, labai priklauso nuo to, kokia tai kritika. Jeigu paliečia mano šeimą, artimuosius, be abejo, skaudu. Ypač nenoriu, kad mano tėvai skaitytų komentarus, – juk yra visokių žmonių, jie pasako daug negražių dalykų. Gaila, kad mes nelabai mylime vieni kitus, nepagalvojame prieš ką nors komentuodami.


Koks pastaruoju metu jūsų didžiausias atradimas (suvokimas)?

Aš vis labiau suvokiu tai, kad niekada nereikia daryti skubotų išvadų – ir apie žmones, ir apie situacijas. Jeigu užėjo toks noras, būtina truputį įkvėpti, iškvėpti ir tada spręsti. Nederėtų jaudintis, stresuoti, svarbu tiesiog pabūti ramiai, leisti praeiti šiek tiek laiko, tada viską galima pamatyti kitu kampu. Per greitai priėmus sprendimus, per greitai įvertinus žmones, vėliau gali tekti pamatyti, kad buvo suklysta. Ir tai labai turi įtakos gerai nuotaikai, savijautai, gyvenimo kokybei.


Ar šiandien jaučiatės laiminga?

Šiandien galiu sakyti, kad tikrai jaučiuosi laiminga. Būčiau neteisi, jei sakyčiau kitaip. Turiu namus, šeimą, ačiū Dievui, visi sveiki. Turiu puikius tėvus, seserį, su kuria gerai sutariame. Svarbiausia – kad visi esame sveiki, pajėgūs keliauti, patirti, suprasti ir dirbti. Labai smagu, kai gaunu naują projektą, mat tai būna manęs, kaip aktorės, įvertinimas. Turiu puikių draugų, ir kiekvienas mano gyvenimo etapas supažindina mane su dar įdomesniais žmonėmis. Kartais galvoju, kad praeitame gyvenime kažkam padariau ką nors gera, nes yra tiek nuostabių žmonių, patirčių, atradimų, kuriuos be galo vertinu ir kurie man labai daug reiškia. 

Naujausi straipsniai