12 klausimų Violetai Baublienei: apie darbą televizijoje, laisvalaikį ir namus

Violeta Baublienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: L. Samulė
Publikuota: 2020-04-18 10:24
Laidų vedėja Violeta Baublienė šiemet švenčia darbo televizijoje jubiliejų – jau 25-erius metus ji sveikinasi su LRT žiūrovais. Žurnalistė puikiai prisimena laikus, kai laidų montavimas trukdavo kelis kartus ilgiau, o pamainos montažinėje tęsdavosi iki vidurnakčio. „Dabar viskas daug paprasčiau, tačiau darbas televizijoje yra ne mažiau intriguojantis ir įdomus“, – sako Violeta.

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Juoda.

Žaviausia epocha. Art deco.

Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.

Didžiausia baimė. Karas.

Slaptas talentas. Kirpti plaukus.

Prietaras. „Niekuo niekada nesistebėk.“ 

Koks gyvūnas būtumėte? Šuo.

Erzinanti žmonių charakterio savybė. Susireikšminimas.

Ko niekada taip ir neišmokote? Pirmiau pagalvoti, paskui pasakyti.

Violeta Baublienė / Agnės Gintalaitės nuotr.
Violeta Baublienė / Agnės Gintalaitės nuotr.

Ar prisimenate kokie buvo pirmieji kartai prieš kameras?

Pirmą kartą prieš kamerą taip jaudiniesi, kad pamiršti viską. Nežinai, kur dėti rankas, kur žiūrėti ir išvis ką darai studijoje. Jei esi pokalbių laidos vedėjas, lengviau – bendrauji su žmonėmis. Nors pirmas mano interviu buvo nesvarumo būsena. Po to režisierius stebėjosi, ko aš taip jaudinausi. Dabar ir aš stebiuosi – juk nenušaus niekas. Ir visada matau, kai žmogus nueina raudonomis dėmėmis, ypač kaklas. Tai ir yra televizinės baimės klasika. Ilgainiui tie pojūčiai praeina, imi kreipti dėmesį tik į tai, ką turi pasakyti. Bet tam, kad kadre išliktum natūralus, reikia laiko.

Ar dabar pasitaiko kritinių akimirkų, kai televizijoje būnate išmušama iš vėžių?

Kiekvienas darbas turi sistemas. Kai jas įvaldai, esi žuvis vandenyje. Žinoma, jaudulys išlieka, be jo nebūna eterio. Pirmų sekundžių stresas. Bet visada numatai, ką darysi vienu ar kitu atveju. Yra buvę, kai su Andriumi Tapinu vedėme sezono atidarymo laidą, užstrigau ties vienu žodžiu. Pasijuokėme, ir toliau. Dabar, kai įrašinėjame „Verandos“ laidas, irgi būna: susirašai scenarijų, apgalvoji, o išeina kitaip. Pasitaiko dienų, kai tekstas nenori būti pasakytas. Kita vertus, niekas į televiziją nenukrinta iš dangaus – matuojiesi tą darbą. Mano atveju būti laidos vedėju nėra tik pasirodyti kadre – už to slypi esminis darbas, neturiu tekstus kuriančios fėjos.  

Kas labiausiai pasikeitė, palyginti su karjeros pradžia?

Technologijos. Pasaulis perėjo į kitą režimą. Anksčiau net nebūčiau susapnavusi, kad kas savaitę galėtume „iškepti“ po valandinę laidą iš trijų ir pusvalandinę iš keturių istorijų. Dabar tai padarome: „Stilių“ gaminame pustrečios dienos ir tiek pat „Verandą“. Aišku, iki tol, kol laidos montuojamos, visi verčiame kalnus. Vadinamoji postproduction gamyba yra finalas. Ir jis neįtikėtinai sutrumpėjo. Kūrybinė dalis – namuose, tam pakanka tik kompiuterio. 

Pasikeitė ir laidų turinys. Bet nuo savęs nepabėgsi – darai tai, kas įdomu pačiam. Iš pradžių nepaprastai įdomi tema buvo mada – atrodė, kad be jos Žemė stos. Bet, kai suvoki, kad už visko stovi žmonės, kūrėjai, atlikėjai, gali rengti bet kokias temas. Tarkime, Christiano Dioro pavardė žinoma gal kas dešimtam, tačiau turbūt tik kas 1000-asis pasakytų, kuo jis nusipelno mados istorijai. Tikiu, mano laidų žiūrovams yra įdomūs žmonės, skatinantys prasmes. Manau, tai – mano auksinis raktelis. 

Akivaizdu, kad mylite savo darbą. Kuo jis žavi labiausiai?

Laisve, kaita. Čia nėra monotonijos. Jei ji atsiranda, išlempi: tą jau sakė, aną jau girdėjome – metame. Montuodami laidas būname drastiški. Nejučia tie įgūdžiai persikelia ir į privatų bendravimą – „montuoju“ savo pokalbius, nebegaliu klausyti, kai žmonės kalba nekonkrečiai. Be to, aš renkuosi, su kuo bendrauti, ir, jei kas pasiūlo ką filmuoti, sėdime ir ieškome priekabių, kodėl rodyti, kuo tai naudinga žiūrovams. Ilgai siekiau laidų kokybės. Ir tai, kad „Stilių“ daug metų žiūri, nėra atsitiktinumas. Kelias aukštyn nelengvas – kaip lipti į kalną: turi koncentruotis, nenusižengti moralės normoms, gerbti tave vertinančius žmones ir savo profesinį orumą. Kaip man sakydavo tėvai, kad paskui nebūtų gėda.

Violeta Baublienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Violeta Baublienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Vedate laidą „Stilius“. Kokius drabužius pati labiausiai mėgstate?

Skatinu žinią, stilius – ne apie drabužius. Kol visko stigo, norėjosi ir spalvų, ir kiekio. Dabar yra priešingai. Jei ko nors užsimanau, savęs klausiu: iškart dėvėsiu? Ne? Tai kam pirkti? Kai reikės, įsigysiu. Gražių daiktų yra begalė, visų negali turėti ir juo daugiau turi, juo lėčiau jie dėvisi. Mada generuoja daug ir didžioji jos dalis yra trumpalaikis šlamštas. Turiu mamos jaunystės šilkinio aksomo suknelę – meno kūrinys. Dabar tokių drabužių nebūna arba jie kainuoja kosmosą, o už drabužius mokėti tūkstančius, manau, yra amoralu. 

Kai namuose dariau remontus, teko išsikraustyti į kitą butą, išdalijau krūvas daiktų, kurie buvo dėvėti vos kartą kitą. Supratau, kad turiu drabužių, kuriems ir po 10 metų, ir jie visi panašūs. Seniai neatsispiriu baltiems marškiniams, juodoms kelnėms, juodoms kojinėms, pilkoms suknelėms, klostuotiems sijonams, kreminei ir smėlio spalvoms.

Kokia būnate namuose? Ar jums patinka namų ruoša?

Visada maniau, kad namų ir maisto ruoša yra vargo vakarienė, – juk aš daug reikšmingesnė nei kuopimasis ir puodai (juokiasi). Tačiau bėgant metams paiškėjo, jog tie dalykai yra žiauriai faini. Neseniai Beatos Nicholson radijo laidoje kalbėjau apie tai, kaip man patinka gaminti, nors prieš porą metų jos televizijos laidoje sakiau priešingai – „tik neklausk apie maistą“. Dabar su daina gaminu, šluostau dulkes, siurbiu. Tvarkydama namus darai gera ir namiškiams, ir sau. Išsikuopi galvą. Tvarkydamasi negalvoji apie kontraktus ar konkursus. Klausimas vienas: švaru ar dar perbraukti? Tik reikia susikoncentruoti. Plauni indus, tai ir plauk – nesibark su vyru, negalvok, kad neturi kuo apsirengti. Plauk ir atrasi, kaip taikiai gyventi su savimi ir kitais. 

Ką veikiate, kai visi darbai būna nudirbti? 

Nieko iškirtinio. Esu gimusi ir augusi Vilniuje, Senamiestyje, mėgstu vaikščioti man reikšmingomis vietomis. Mėgstu knygas – mane sunku iškrapštyti iš puslapių. Gyvenu tuo laiku, kai leidžiu sau elgtis taip, kaip patinka. Seniau daug megzdavau, siūdavausi sau, sūnui. Dabar šios veiklos neteko prasmės – pilna ir to, ko reikia, ir to, ko nereikia. 

Vasarą patinka važinėtis dviračiu. Kai prieš kelerius metus pradėjau vaikščioti rytais, būdavo sunku anksti keltis, bet, kai įsivažiavau, atsirado priklausomybė. Rudenį maniau, jog žiemą bus daug sniego, įsigijau specialius ėjimo batus, bet neteko prasieiti. Dabar būna dienų, kai nėra kada ryte eiti, tuomet jaučiuosi tarsi nesipraususi. Kūną ir galvą gali pripratinti prie ko tik nori. 

Violeta Baublienė su vyru Artūru Baubliu / Luko Balandžio / 15min nuotr.
Violeta Baublienė su vyru Artūru Baubliu / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Ar greitai ir kaip arti prisileidžiate naujus žmones?

Esu atviras žmogus. Turiu daugybę pažįstamų. Tačiau televizinės karjeros laikotarpiu draugų neatsirado – vos su keliais laidos pašnekovais užsimezgė artimesni ryšiai. Net tie tūkstančiai draugų ir sekėjų feisbuke man vis dar yra mistika: kodėl jie nori draugauti, kai niekas nesieja? Iš pradžių buvo smagu – siūlosi visas pasaulis, tačiau ilgainiui suvoki viso to beprasmybę. 

Kodėl taip manote? 

Esu naiviai pasvilusi, nes tikėjau, kad tie tūkstančiai gali padėti. Sykį feisbuke paskelbiau akciją: iš kiekvieno draugo šiame socialiniame tinkle paprašiau po litą, kad surinktume 5000 litų dabar jau mirusiam vaikinui pervežti iš vieno miesto ligoninės į Vilnių, nes jis buvo neįgalus, o šeima neturėjo pinigų, prašė pagalbos, niekas jiems nepadėjo. Bet buvo fiasko – surinkau juokingą sumą. Tikslą pasiekiau, bet ne per socialinio tinklo draugus. 

O mirtinai tikrų draugių turiu vos kelias. Su jomis daug metų esame kartu, taškų nededame, temos niekada nesibaigia. Apie drauges galėčiau parašyti odę – moterų draugystė yra nesuvokiamai reikšminga. Tai – ir psichoterapija, ir psichoanalizė, ir atgaiva sielai.

Jūsų sūnus jau užaugęs. Visgi kaip jums sekėsi derinti darbą ir motinystę?

Kol sūnus buvo mažas, viskas vyko kaip sulėtintame filme: troleibusai, būreliai, namai, ruoša, viskas rankomis ir kojomis. 

Su apmaudu atsimenu laiką montažinėje iki išnaktų. Įsivaizdavau, kad be manęs sugrius pasaulis, dalyvavau visuose laidos gamybos procesuose. Dabar galvoju, durnė, ir tiek. Bet tada atrodė, jog taip turi būti. Dieną filmuoji, iki vidurnakčio montuoji, naktį rašai tekstus, bet širdį spaudžia, kad reikia sūnui valgyti padaryti, pasaką prieš miegą paskaityti. Tačiau negi mesi darbą. Esame su sūnumi kalbėję apie vaikystę, apie tai, kaip jis jautėsi, kai manęs dažnai namuose nebūdavo. Liūdėjo. Vaikus turi auginti tėvai. Kita vertus, jeigu būčiau tupėjusi namuose apsikabinusi sūnų, nežinia, ko būčiau gyvenime pasiekusi. Tiesa, kad karjeras darantys tėvai vaikams duoda daugiau – ir pažinimo, ir emocijų, ir gyvenimo kokybės prasme. 

Ar turite svajonių šalį, į kurią norite nuvykti?

Turėjau stažuočių JAV, Švedijoje, Danijoje. Buvau aktyvi, o Vakarai – siekiamybė. Japonija buvo viena pirmųjų aplankytų šalių. Apie Rytų kultūrą nelabai žinojome, pamatyti ją gyvai buvo kosmosas. Japonija iki šiol liko mano svajonių kraštas. Vis dėlto pastaruoju metu dėl dviejų laidų ir užimtumo galiu vykti tik į trumpas keliones. 

Minėjote, kad mėgstate skaityti. Prie kokių knygų grįžtate ne kartą? 

Nuolat skaitinėju savo mylimą vyruką Ernestą Hemingway. Jo kūryba man – aukštasis pilotažas ir didžioji dialogų meistrystė. Grįžtu prie Romaino Gary, Francio Scotto Fitzgeraldo, O. Henry. Bet dabar yra tiek geros verstinės literatūros – kad perskaitytum tai, ką norėtum, reikia gyventi 200 metų. 

Neseniai su draugais po spektaklio diskutavome Ciuriche apie tai, kodėl reikia kelis kartus skaityti tą pačią knygą, žiūrėti tą patį filmą. Bręsta žmonių nuovoka, net lingvistinės vertybės kinta. Dabar į rankas paėmus seniai verstą knygą juokinga: kokia kalba, kokie sakiniai, kokios konstrukcijos – kaip medinės dėžės (šypteli). Viskas gyvenime keičiasi, ir tai yra žiauriai smagu. 

Naujausi straipsniai