12 klausimų Violetai Mačiulienei: apie keistą gimimo vietą ir kodėl ji neturi neišsipildžiusių svajonių

Violeta Mičiulienė
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2019-10-05 09:19
Aktorę Violetą Mičiulienę dažniausiai matome atliekančią komiškus vaidmenis. Moteris atvirai pasakoja, kad paauglystėje turėjo daug kompleksų, bet visus trūkumus išmoko paversti privalumais. Šiandien ji verčia naują gyvenimo puslapį – padeda kitiems susigrąžinti pasitikėjimą savimi, išmokti džiaugtis kiekviena nauja diena.

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Gimiau pakeliui į ligoninę – Gailių durpyne Panevėžio rajone. Nerasite kito žmogaus pasaulyje, kuris būtų gimęs tokioje keistoje vietoje (juokiasi). 

HOROSKOPO ŽENKLAS. Skorpionas. 

MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIETA. Miškas. Jis man asocijuojasi su paslaptimi. Nuo pat vaikystės miške ieškau savęs. 

RYTO RITUALAS. Kavos gėrimas su žiūronais balkone. Priešais mano namus – gimnazija. Mokiniai, matydami, kad į juos žiūriu, rodo nepadorius ženklus, o mokytojos ant manęs pyksta.

KAS ĮKVEPIA LABIAUSIAI. Žmonės, kurie sugeba mane nustebinti savo talentais, požiūriu į šį pasaulį. 

LAUKIAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris. Mėgstu visas pradžias.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Šiais metais pradėsiu studijuoti Klaipėdos universitete. Įstojau į dvi specialybes: teatrologiją ir pedagogiką. 

ERZINANTI ŽMOGAUS SAVYBĖ. Puikybė. Man visada norisi tokį žmogų patempti už kojų ir pastatyti ant žemės. 

GERIAUSIAS KOMPLIMENTAS. Kai sako, kad gyvenime nesu tokia sena, baisi ir durna, kokia atrodau per televizorių (juokiasi). 

TOBULAS LAISVALAIKIS. Būti gamtoje – ten, kur nėra žmonių. 

GYVENIMO MOKYTOJAI. Mano šviesaus atminimo močiutė, anksti mirusi mama, taip pat tėtis ir vaikai. Tie žmonės savo meile mane mokė gyventi. 

Violeta Mičiulienė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Violeta Mičiulienė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Šis ruduo jums – ypatingas. Kaip žadate viską suspėti? 

Išties šie metai man neeiliniai: koncertai, įvairūs renginiai, kino scenarijaus rašymas, įtemptos studijos universitete, o dar namuose laukiantis aklas tėtis, kurį prižiūriu... Be to, pavasarį noriu išleisti patarimų knygą. Ji bus apie tai, kaip išgyventi, kai sunku, kaip žiūrėti į viską paprasčiau ir lengvai paleisti tai, ko negalime pakeisti. Taip pat baigiu rašyti ir kino scenarijų. Gali būti, kad dar teks filmuotis kine. Taigi veiklos – per akis, bet kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai (šypsosi).

Kur semiatės jėgų, kai pavargstate nuo daugybės veiklų?

Dalyvaudama susitikimuose su žmonėmis dažnai girdžiu šį klausimą. Manau, svarbiausias dalykas – mokėti neprarasti gyvenimo džiaugsmo. O visos mūsų problemos kyla galvoje. Kai sau pasakai, kad nebegali kažko, natūraliai užklumpa nuovargis. Bet kai negalvoji apie tai, jog nespėji, kad beprotiškai sunku, viskas klojasi puikiai. Manau, žmogui nereikia turėti laisvo laiko, nes tada imi savęs gailėti, panyri į liūdnus apmąstymus. Kam jie? Mano didžiausia gyvenimo mokytoja babytė visada sakydavo: „Kai tu gauni, pilnėja tavo delnai, o kai duodi – pilnėja tavo širdis.“ Labai svarbu mokėti viskuo dalytis su žmonėmis.

Akivaizdu, nesate iš tų žmonių, kurie linkę užmigti ant laurų? 

Oi ne! Aš vis žiūriu į priekį. Manau, kad tuo gyventi geriau, kuo turi daugiau iššūkių ir išbandymų. Mano baba sakydavo, kad svarbiausi gyvenimo dalykai yra du: kad turėtum, ką valgyti, ir kad nieko neskaudėtų. O visa kita neturi didelės reikšmės.

Jūsų močiutė jums buvo ypač svarbus gyvenimo žmogus? 

Tikrai taip – iš jos mokiausi tikro gyvenimo. Todėl dabar gerai žinau, kad negalima nieko apkalbinėti, nereikia įsileisti blogų minčių į galvą, reikia vengti piktų žmonių, atleisti visiems, kurie tau linki blogo. Tada viskas susitvarko savaime ir gyventi tampa lengviau. Labai svarbūs dalykai – būti ramiam su savo sąžine ir nebijoti likti vienam su savimi. Nieko gyvenime taip nemyliu, kaip savęs. Nuostabesnio žmogaus už save gyvenime nesu sutikusi (juokiasi).

Kai pačiai gera su savimi, jaučiatės laiminga, galite padėti ir kitiems siekti laimės. Dažnai žmonės tikisi, kad juos palinksminsite? 

Tiesa, ilgą laiką buvau žmogus, kuris bet kur, bet kokiomis sąlygomis turėjo dirbti klouno darbą. Nusiimti juokdario kepurę nėra paprasta. Tačiau šiuo metu, kadangi susitinku su žmonėmis tiesiog pasikalbėti kaip Violeta Mičiulienė, o ne animatorė, mano amplua keičiasi. Be to, socialiniuose tinkluose dalijuosi su žmonėmis istorijomis apie tikrą gyvenimą. Šmaikščiai, linksmai, paprastai. Rašau, nes negaliu nerašyti. Skaitydami žmonės supranta, ką noriu pasakyti. Mano tekstukuose jie atranda save. Sužinojau, kad žmonėms suteikiu viltį, įkvepiu. Tad nebegaliu jų taip pamesti pusiaukelėje. Pasirodo, daugelis gyvenime yra netekę vilties, pasimetę, nežino, kur eiti.

Violeta Mičiulienė / Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Violeta Mičiulienė / Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.

Suteikti viltį yra tai, ko žmonėms šiais laikais labiausiai reikia? 

Taip! Žmonėms reikia paprastumo. Nuo sintetikos jau daugeliui kartu burnoje. Pati nebijau atrodyti kvailai, pasišaipyti, pasijuokti iš savęs. Nieko nevaidinu ir nebijau būti savimi, net pasirodyti durnesnė (juokiasi). Pasaulis man tiesiog juokingas, o gyventi man linksma.

Tokia buvote nuo vaikystės? 

Ne paslaptis, kad buvau maža stora paauglė, iš kurios tyčiojosi ir kuri turėjo dėl to nemažų problemų. Buvau pikta, nelaiminga, nepasitikėjau savimi, su niekuo nedraugavau. Gal penkiolikos metų supratau, kad geriausiai jaučiuosi, kai scenoje persikūniju į kitą personažą. Taip savo trūkumus paverčiau pranašumais. Pradėjau save lipdyti iš naujo. Žinoma, labai norėjau, kad šalia manęs būtų stiprus suaugęs žmogus ir padėtų man, bet nieko nebuvo. Anksti mirė mano mama. Pradėjau į pasaulį eiti drąsiai, garsiai reikšdama jam apie savo minusus, ne slėpdama juos. Kada pasijuoki iš savęs, nebėra reikalo kitiems iš tavęs juoktis. Tai yra savigynos forma. Turėjau krūvą kompleksų, o dabar turiu tik vieną – kompleksų nebuvimą (šypsosi).

Ar aštrus liežuvis gyvenime jums atveria daugiau durų? 

Dabar ne liežuvis, o veidas atveria man daugiau durų. Liežuvis yra mano draugas, bet dažnai ir priešas. Kai lepteliu kartais... Bet pasaulis, kuriame gyvenu, yra atviras. O žinomumas man leidžia sakyti tiesą – kalbu be jokių filtrų, be užuolankų sakau tai, ką galvoju. Nieko nelaikau savyje. Kai žmonės galvoja, kad juokauju, aš tiesiog sakau tiesą. Savyje esu palaidojusi bet kokią baimę. Galiu drąsiai kalbėtis ir su prezidentu, ir su koridorių plaunančia moterimi ar elektriku. Visi žmonės man vienodai įdomūs, nes esu labai smalsi, domiuosi gyvenimu. Atėjo aiškus suvokimas, kad visi į šią žemę atėjome nuogi basi, tokie ir išeisime. Tad visa, kas svarbiausia – mumyse. Labiausiai myliu vaikus ir senelius, nes jie tikriausi. O visi kiti dažnai vaidiname truputį kitokius, nei esame iš tikrųjų.

Gyvenime leidžiate sau daryti viską, ką norite? 

Viską! Man be proto patinka keliauti. Tai ir darau. Neatidėlioju nieko kitai dienai. Skubu viską sužinoti, pamatyti. Per šiuos metus buvau 7 kelionėse. Neseniai su draugėmis keliavome traukiniu per Neapolį. Buvo taip nuostabu! 

Neturiu neišsipildžiusių svajonių. Dažnai žmonės dūsauja, kad nori vieno ar kito, bet dėl to nė žingsnio nežengia. Jei pati kažko noriu, darau konkrečius veiksmus, stengiuosi ir viskas pavyksta: pavyzdžiui, norėjau nuvykti pamatyti Sibirą. Tą ir padariau. Mėnesį gyvenau Altajuje. Vasarą, kai buvo daug darbų, koncertų, į viską spjoviau ir išvažiavau, nes aš to norėjau. 

Violeta Mičiulienė / BTV nuotr.
Violeta Mičiulienė / BTV nuotr.

Esate labai drąsi? 

Vaikai sako, kad didžiausia mano problema ta, kad nesuvokiu padėties sudėtingumo (juokiasi). Visur: su žmonėmis, vairuodama, įvairiose situacijose... Tai mane gelbsti, bet kartu yra baisiausias dalykas šalia esantiems: pavyzdžiui, kai skridau su sūnumi ir jo žmona į Tenerifę, lėktuvas penkis kartus apsuko salą. Kiti suprato, kad lėktuvas nevaldomas, o aš sau džiūgavau ir norėjau išbučiuoti pilotą, kad jis man Tenerifę aprodė iš visų pusių (juokiasi). Vaikai pagalvojo, kad išprotėjau, nes tokioje situacijoje pro langus dairausi visa išsišiepusi. O aš natūraliai buvau laiminga.

Violeta, ar daug gaunate laiškų iš savo gerbėjų, sekėjų? 

Daugiausia gaunu laiškų su padėkomis. Net nežinau, už ką. Žmonės rašo, kad suteikiu viltį tekstais, įkvepiu gyventi. Kartą Kaune po renginio prieina prie manęs tokia kūdutė moterytė, atneša gėlių ir sako, kad susitinkame pirmą ir paskutinį kartą, nes ji sunkiai serga onkologine liga, bet čia atėjo dėl manęs. Apsikabinome, verkėme, iš širdies pasikalbėjome. Moteris paprašė jai suteikti stiprybės. Taip ir išsiskyrėme. Šiais metais, vesdama vieną šventę, vėl pamačiau tą moterį. Ji džiaugėsi esanti gyva ir dėkojo, kad suteikiau viltį. Tada apsikabinau ją ir paprašiau, kad duotų man žodį, jog susitiksime ir dar kartą, juk aš tai Trečiokaitė – vadinasi, turi būti ir trečiasis kartas. Ji pažadėjo pabandyti.

Jaučiate didelę atsakomybę prieš tuos žmones? 

Tiesa. Atrodo, nieko nedarau, gyvenu savo gyvenimą, o kažkam esu žmogus, kuris parodo kelią. Bet jo aš ir pati nežinau. Tiesa, viešėdama Sibire buvau nuvykusi pasmalsauti pas šamanę. Ji mane atvežusiam draugės tėvui ir sako: „O kam raganą drauge atsivežei?“ Šamanė manęs paklausė, ko atvykau pas ją, juk visus atsakymus žinau ir pati. Ji sakė, kad turiu antgamtinių galių, galėčiau ir pati rankomis kitus gydyti. Tačiau tas anapusinis pasaulis man nėra suprantamas, todėl geriau į jį ir nelįsiu. Bet akivaizdu, kad ir nieko nedarydama kažką padarau (šypsosi). Nežinau, koks tas tikrasis mano darbas. Gyvenime nieko neprašiau – nelindau nei į televiziją, nei fotografuotis, tiesiog sėdėjau ramiai balkone su žiūronais, gėriau arbatą ir pasaulis pats atėjo į mano namus, pabarbeno ir paklausė, gal norėčiau su juo draugauti. Ir aš sutikau.

Naujausi straipsniai