12 klausimų Zitai Kelmickaitei: apie lietuvius, meilę žmonėms ir humorą

Zita Kelmickaitė/Monikos Penkutės nuotrauka žurnalui „Legendos“.
Autorius: L. Samulė
Publikuota: 2019-11-16 13:58
Etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė – tikras energijos užtaisas. Iš jos visuomet gali tikėtis įdomių pasakojimų apie nepaprastus paprastus žmones, taiklių pajuokavimų arba nuoširdaus komplimento. „Labai myliu žmones ir nebijau to pasakyti“, – plačiai šypsosi pašnekovė.

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Ciklameno.

Žaviausia epocha. XIX a.

Geriausia knyga. „Lietuvių liaudies pasakos“.

Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.

Koks gyvūnas būčiau. Žuvis.

Didžiausias autoritetas. Dievas.

Slaptas talentas. Šokiai.

Prietaras. Mama sakydavo nešvilpti, nes velnią prišvilpsiu, tai ir dabar nemoku švilpti.

Labiausiai erzinanti žmogaus savybė. Melavimas.

Ko niekada taip ir neišmokau. Patylėti (šypteli).

Zita Kelmickaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.
Zita Kelmickaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Zita, pokalbiui jus išgriebėme tiesiai iš darbų sūkurio. Kokiais projektais šiuo metu esate užsiėmusi?

Mano darbai kaip ir nesikeičia. Kiekvieną sekmadienį per LRT televiziją suku „Ryto suktinį“, taip pat sekmadienį 15 val. tiesioginiame LRT radijo eteryje vedu laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“. Ketvirtadienį dėstau muzikos istoriją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pirmadienį filmuoju laidą „Ryto suktinis“, antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį ją montuoju. Jei dar koks laiko galiukas lieka – važiuoju skaityti paskaitų: labai daug žmonių kviečia susitikti, pasikalbėti apie lietuviškas tradicijas, užsienio lietuvius, papasakoti, ką pati esu mačiusi, patyrusi, filmavusi. Taip ir sukuosi (šypteli).

Ar galima sakyti, kad esate darboholikė? 

Esu absoliuti darboholikė ir neįsivaizduoju, kodėl turėčiau ja nebūti. Labai mėgstu savo darbą, galvoju, kaip man gyvenime nuskilo, kad myliu tai, ką darau. Nė vieną dieną nesigailėjau, kad esu muzikologė, kad išvažinėjau visus Lietuvos kaimus su ekspedicijomis rinkdama tautosaką. Niekada nesigailėjau, kad užkalbinau kokį nors žmogų. Man tai yra graži gyvenimo patirtis. Kiekvieną rytą atsibundu ir dėkoju Dievui, kad atsibudau, o tada šoku į darbus. Bet... yra vienas darbas, kurio negaliu pakęsti, tai – namų tvarkymas (šypsosi).

Visgi, kad ir kaip mėgčiau savo darbą, gyvenimas kartais priverčia sustoti ir atsikvėpti: nei iš šio nei iš to susergi, įsiskauda gerklę, užkimsti. Kartą tiesioginiame eteryje visai dingo balsas – negalėjau prakalbėti. Tuomet supranti, kad esi negeležinis. Kaip sakė viena gydytoja: net ir kosminiai laivai sugenda... Kai sunegaluoji, supranti, kad turi paisyti gyvenimo ritmo, žmogaus ritmo, klausyti gydytojų patarimų. 

Kokios charakterio savybės padeda jūsų darbe?

Žinoma, man padeda „gerai pakabintas liežuvis“, kurį paveldėjau ir iš mamos, ir iš tėčio pusės. Abiejų pusių giminės buvo su „gerai parištais liežuviais“, visi dainingi, šnekūs, daugelis grojo, šoko. Mano a. a. mama buvo iš keturiolikos vaikų šeimos, o a. a. tėtis – iš septynių. Mačiau, kokios žavingos ir šnekios mano tetos, visi giminaičiai – su geru humoro jausmu. Džiaugiuosi, kad paveldėjau tas savybes, o kartu ir paprastumą. Galiu prieiti prie bet kokio žmogaus ir su juo pasikalbėti. Nesvarbu, ar jis bus šiukšlininkas, ar prezidentas. Su abiem galiu kalbėti vienodai nuoširdžiai, juk abu jie – žmonės.

Vertinate ne tik žmones, bet ir jų iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Kokios jums reikšmingiausios? 

Žmogus, sakantis, kad niekada nepaiso tradicijų, kad jų jam nereikia, yra arba melagis, arba beprotis. Per amžius gludintos prosenelių, senelių, bendruomenės ir namų tradicijos žmogų įstato į tam tikrus rėmus, suteikia jam šaknis. Juk neatsirandi iš niekur – ateini su protėvių patirtimi, nors būdamas vaikas to dar nesupranti, įvertini tik suaugęs. 

Man labai smagu, kad mano tėvai buvo žemaičiai dūnininkai, kad tas kelmas, iš kurio esu išaugusi, yra žemaičių dūnininkų. Jis man didžiai svarbus. Labai aiškiai prisimenu senelį, kurį vadindavome strujumi, – biednystė, plūkta asla, žibalinė lempa... Vaikystės prisiminimai, tradicijos, perduota žmonių patirtis labai svarbu. Vienodai svarbiomis man atrodo ir su gimimu, ir su mirtimi susijusios tradicijos, o reikšmingiausios šventės – Kūčios ir Kalėdos bei Velykos.

Zita Kelmickaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Zita Kelmickaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

O ką manote apie Vėlinių, Visų Šventųjų dienos tradicijas?

Manau, kad nereikia žvakelių ir gėlių į kapines nešti glėbiais. Geriau dažniau aplankyti. Nuneškite dvi žvakeles, pastovėkite, prisiminkite mirusįjį, sukalbėkite poterius ir to užteks. Man šios šventės prasmingos. Nueinu į Antakalnio kapines, o ten – tiek daug pažįstamų. Menininkų kalnelyje galiu stabtelėti vos ne prie kiekvieno kapo: štai su Jurga Ivanauskaite kadais važiavome kartu į Briuselį – kiek prisijuokėme. Su Vytautu Kernagiu kartu mokėmės. Kiek ekspedicijų būta su mitologu Norbertu Vėliumi... Eini ir šnekiesi vos ne su kiekvienu žmogumi. Man labai svarbu Vėlinių dieną uždegti žvakelę, tai – mano atminties liudijimas: aš čia buvau, pasišnekėjau. Tarsi nieko ir neįvyko, bet įvyko, nes tu buvai šalia.

Pasigirsta nuomonių, kad lietuviai per daug dėmesio skiria mirusiesiems, per mažai meilės rodo gyviesiems...

Gal teisybės yra, nes lietuviai gana uždaro būdo. Jei kas nors patinka, neis ir nesakys tam žmogui gero žodžio, mieliau jį aptars su kitais. Nedrįsta, nemoka išreikšti meilės, pagyrų. Nežinau, kodėl, nes ką nors bjauraus tuoj pat pasakome. Aš visuomet laikausi nuomonės, kad reikia prieiti kad ir prie nepažįstamo žmogaus ir pasakyti gerą žodį, praskaidrinti jam dieną. Pamenu vieną paprastą močiutę, kurią pastebėjau karštai besimeldžiančią gerai žinomo žmogaus šermenyse. Kai močiutė išėjo į lauką, pasiteiravau, gal velionis jos giminaitis. Ji net suglumo: „Oi, ne, ponia, juk toks žinomas žmogus.“ Pasmalsavau, kodėl taip uoliai meldėsi, ir ji papasakojo, kad tiesiog gyveno tame pačiame name ir tas žmogus visuomet su ja pasisveikindavo. Štai koks svarbus yra toks paprastas dalykas kaip žodis kitam.

Ar laikotės advento, gavėnios pasninkų? 

Na, kalbant apie pasninką, galiu pasakyti, kad darau nuodėmę (šypsosi). Nors stengiuosi, ne visuomet pavyksta visą gavėnios laikotarpį iš tiesų gavėti. Labai daug darbo, todėl be mėsos gabalo nelabai pavilkčiau kojų. Tačiau gavėnia ir adventas nėra susiję vien su maistu. Ir bažnyčios vyriausieji deklaruoja, kad didesnė nuodėmė yra ne suvalgyti mėsos, bet neatkreipti dėmesio į šalia esantį, kuriam reikia pagalbos, nepastebėti, neparemti, atsainiai pažvelgti. Tiesa, tai nevienadieniai dalykai. Nepakanka būti geram tik šventinį laikotarpį. Visada turi matyti žmogų ir kiek tik galėdamas padėti. Kartais pakanka pasisveikinti, nusišypsoti, mirktelėti, tiesiog atkreipti dėmesį ir praskaidrinsi kitam dieną.

Būna, įlipu į troleibusą, kas nors pažiūri, nusijuokia, pasisveikina ir tuoj skuba atsiprašyti: „Matom jus per televizorių, kone kasdien būnat mūsų namuose, tai beveik kaip giminaitė esat.“ Tokioms akimirkomis norisi kišenėse turėti saldainių, kad tokiu pat nuoširdžiu dėmesiu apdovanotum žmones.

Zita Kelmickaitė / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Zita Kelmickaitė / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Važinėjate į įvairius susitikimus su bendruomenėmis. Kokiomis temomis žmonės nori diskutuoti? 

Kai tik turiu laiko, važiuoju į įvairius susitikimus. Deja, paskutiniu metu tam galiu skirti tik vieną dieną per savaitę. Jei galėčiau, važiuočiau kasdien – nes myliu žmones. Labai įdomu pabūti skirtingose bendruomenėse, pakalbėti apie tradicijas. Žmonėms labai įdomu, kaip Kolumbijoje, Argentinoje, Australijoje, Švedijoje, Turkijoje ir kitur gyvenantys lietuviai išsaugo lietuvybę. Kiti smalsauja apie darbo televizijoje užkulisius: kaip filmuojamos laidos, kas toji televizija, kur tiesa, o kur apgaulė. Tokiomis temomis ir kalbu – ką pati žinau, esu mačiusi, patyrusi, filmavusi.

Ar skiriasi susitikimai miestuose ir provincijoje?

Nepasakyčiau. Labiau skiriasi susitikimai su jaunais ir pagyvenusiais žmonėmis. Su jaunimu savotiškas iššūkis – jie kita karta, pačiai labai įdomu, ko jie klausia, kaip klausosi, kuo domisi. Kai ateini į jau pagyvenusių, patyrusių žmonių bendruomenę, ne tik pati dalijiesi patirtimi, bet išgirsti ir jų patyrimus. Man visur įdomu, nes apskritai mėgstu žmones.

Ar jums svarbu humoro jausmas? 

Humoro jausmas – būtinas! Baisiausias dalykas, jei žmogus tokio neturi. Reiškia, jis neturi lakios fantazijos, viską priima už gryną pinigą, todėl būna visas susikrimtęs, susireikšminęs. Gi, nuleisk juokais, nurašyk į gyvenimo nuostolius ir viskas (juokiasi).

Kokia apskritai jūsų nuomonė apie lietuvius? Kokia tauta esame?

Esame labai talentinga, didelių galimybių tauta. Kokio grožio moterys, kokios panos, jaunuoliai! Gal negražiai pasakysiu, bet kokia gera veislė (juokiasi). Ir kartu... kiek pavydo, negatyvumo, negebėjimo pasidžiaugti, mylėti viso pasaulio. Nežinau, kodėl taip atsitikę, kada ta mūsų savigrauža baigsis ir pagaliau atsiras atvirumas, kada sugebėsime pasidžiaugti, jei žmonės padaro ką nors labai gerai. 

Kai pamatau ką nors gero, talentingo, visada galvoju: ot perkūnas, kaip gerai padarė, kodėl man neatėjo į galvą toks dalykas (šypsosi). Tada prieinu ir pasveikinu, pasidžiaugiu, pagiriu. Reikia džiaugtis, kad žmogus kažką daro, sukuria savo rankomis. Mes, lietuviai, esame labai kūrybingi, išmoningi, labai žavūs ir... suknistai pavydūs. Tai didžiausias mūsų minusas.

Ne kartą esate sakiusi, kad mylite Lietuvą. Kaip rodote savo meilę?

Televizijos ir radijo laidose kalbinu, rodau žmones, kurie dirba Lietuvai, kurie talentu, gabumais garsina ją pasaulyje, kurie kažką gyvenime nuveikę arba nedaug nuveikę, bet sklidini išminties, gėrio. Neseniai kalbinau 99-erių lotynų kalbos mokytoją, mokiusią istoriką A. Bumblauską, – išmintis, nuoširdumas, orumas. Tokie žmonės turėtų būti nemirtingi. Juos reikėtų vežioti po Lietuvą ir rodyti visiems. Tokie žmonės – tikroji Lietuvos garbė.

Naujausi straipsniai