30 metų orlaivių palydove dirbusi I. Gladkova: „Palydovai turi būti pasiruošę viskam“

Indira Gladkova
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-09-01 15:04
30 metų orlaivių palydove dirbusi Indira Gladkova sako, kad ši profesija apipinta daugybe keisčiausių mitų. „Norisi juos išsklaidyti. Be to, šios profesijos atstovų darbas laikui bėgant labai pasikeitė“, – pasakoja orlaivių palydovų mokymo organizacijos „Safety First Training“ direktorė.

Daug metų skirtingose aviakompanijose dirbote orlaivių palydove, dabar vedate mokymus kitiems. Ar teisingai žmonės įsivaizduoja šios profesijos atstovų darbą?

Visuomenėje egzistuoja nemažai klaidingų įsitikinimų apie šios profesijos atstovų kasdienybę. Orlaivių palydovai žmonėms neretai asocijuojasi su padavėjais, kurie vaikšto plačiai šypsodamiesi ir lėktuvuose nešioja keleiviams kavutę, tiekia maistą. Tačiau tai yra tik nedidelė darbo dalis. Orlaivių palydovų darbas prasideda gerokai anksčiau nei numatytas skrydis ir tęsiasi lėktuvui nusileidus. Tiesa, būna ir jaunų darbuotojų, kurie šį darbą taip pat įsivaizduoja kaip smagią pramogą. Vis dėlto tokie ilgai neužsibūna.

Žinoma, orlaivių palydovas ar palydovė pirmiausia – aviakompanijos veidas. Tačiau jie privalo turėti ir miklias rankas, gerą galvą, nes tenka gebėti savarankiškai priimti daugybę greitų ir labai svarbių sprendimų. Iškilus problemai su keleiviais, būdamas ore nelabai su kuo pasitarsi, nelabai kam paskambinsi ir niekur nepabėgsi. Neišsikviesi greitosios pagalbos, jei keleiviui pasidarė bloga ir nepaskambinsi policijai, jei kuris, padauginęs alkoholio, sukėlė konfliktinę situaciją.

Oro palydovai net negali paprašyti įgulos pagalbos, nes pilotams nevalia išeiti iš kabinos, tad atsakomybė už visas nutikusias netikėtas situacijas gula ant šios specialybės atstovų pečių. Pasaulyje yra buvęs ne vienas atvejis, kai orlaivių palydovams skrendant teko priimti gimdymą. Net ir atsidūręs tokioje neįprastoje situacijoje negali pasimesti, turi valdyti situaciją ir priimti kūdikį. Jeigu lėktuve susidarė avarinė situacija, pasirodė dūmų, taip pat reikia žaibiškai reaguoti, nuraminti žmones, nors natūralu, kad tokiu atveju ir patiems orlaivių palydovams nebūna labai ramu. 

Reikia gerai išmanyti ir psichologiją? 

O taip! Šią profesiją pasirinkę žmonės turi būti ir fiziškai stiprūs, ir psichologiškai ypač stabilūs. Skiriamas labai didelis dėmesys siekiant parengti orlaivių palydovus. Mūsų įmonė suteikia tik pradinio rengimo paslaugas, bendrąsias žinias apie šią profesiją. Tai yra tik vadinamoji pirma klasė. Toliau tie, kurie nori dirbti šį darbą, praeina kelių mėnesių mokymus aviakompanijose. Skirtingose įmonėse šiek tiek skiriasi standartai, tačiau yra ir bendrųjų dalykų: pretendentai į tokį darbą privalo laisvai kalbėti anglų kalba, mokėti gerai plaukti, negali būti matomoje vietoje išsitatuiravę kūno. Kartais galvojama, kad orlaivių palydovai turi būti kerinčios išvaizdos. Grožis – subjektyvus dalykas. Žinoma, šios profesijos atstovams svarbu atitikti tam tikrus reikalavimus, būti proporcingo kūno sudėjimo, atrodyti tvarkingai. Tie, kurie eina į atranką, turi žinoti, kad gerą įspūdį visada daro klasikiniu stiliumi apsirengę žmonės. 

Dažnai tenka girdėti, kad orlaivių palydovų darbas yra ypač pavojingas sveikatai. Ar jūs rinkdamasi šį darbą galvojote apie tai? 

Pats gyvenimas yra pavojingas sveikatai (juokiasi). Jei rimtai, gal vertėtų paminėti tai, kad tie, kurie pretenduoja į šį darbą, privalo būti labai geros sveikatos, turi praeiti itin griežtą sveikatos patikrą. Šiuo atveju šeimos gydytojas sveikatos pažymos tikrai neišrašys – apie sveikatos būklę spręs speciali medicinos komisija, teks atlikti daugybę tyrimų. O kalbant apie pavojus sveikatai dirbant šį darbą, žinoma, niekas nepaneigs to, kad žmogui sveikiausia būti ant žemės. Be abejo, kintantis slėgis, radiacija, sausas oras, netvarkingas paros režimas veikia savijautą, tačiau kiekvienas į šiuos pokyčius reaguoja skirtingai. Be to, šiais laikais lėktuvai kur kas geriau apsaugoti nuo radiacijos nei prieš 30 metų.

Nors aš skraidžiau ilgai, tačiau jokio blogo poveikio sveikatai nejutau. Tiesa, keleiviai dažnai manęs klausdavo, ar nebijau skraidyti dėl žalingų darbo sąlygų. Atsakydavau, kad labai myliu savo darbą ir jokių pavojų nejaučiu. O įsisukęs į kasdienę rutiną apie tai tiesiog visiškai negalvoji – ateini į darbą gerokai anksčiau prieš skrydį, turi konkrečius darbus ir juos atlieki, tad apmąstymams apie pavojingas darbo sąlygas laiko tikrai nelikdavo. Aviacijoje man labai patiko šimtaprocentinis tikslumas, griežta disciplina, viskas labai aiškiai surašyta, todėl gerai žinai, ką ir kaip turi padaryti. Aišku, skrendant pasitaiko nenumatytų atvejų, todėl tenka ir improvizuoti. Pavyzdžiui, prasideda audra ir turi iškart nutraukti maisto dalijimą, liepti keleiviams prisisegti diržus. 

Ar tiesa, kad orlaivių palydovai turi gyventi tam tikru atstumu nuo oro uostų, kad visada laiku spėtų į darbą? 

Šis reikalavimas skirtingose aviakompanijose nevienodas. Žinoma, tomis savaitėmis, kai dirbi, dažnu atveju gerai gyventi netoli oro uosto. Tai ir patiems darbuotojams patogiau. Orlaivių palydovai per mėnesį turi ir kelis budėjimus. Per juos negali niekur išvažiuoti, nes bet kurią akimirką gali tekti šokti į darbinę uniformą ir skubiai važiuoti į oro uostą – juk kolega prieš skrydį gali ir susirgti ar kas kita gali nutikti. 

Ar orlaivių palydovai turi galimybių pamatyti svetimus kraštus, į kuriuos nuskrenda? 

Labai dažnai galvojama, kad skraidydami po visą pasaulį orlaivių palydovai daug keliauja po svetimus kraštus, sėdi prie baseinų ir smagiai pramogauja. Tai nėra tiesa. Dauguma skrydžių tokie, kad atskridus į kitą valstybę pavyksta tik pastovėti ant trapo ir tenka vėl grįžti į lėktuvą, skristi atgal namo. Tokia ir romantika (juokiasi). Niekas nemoka pinigų už tai, kad orlaivių palydovai vien pramogautų. Tiesa, būna labai ilgų skrydžių, po kurių negalima skristi atgal. 

Ar turėjote privilegiją nemokamai skraidyti ne darbo metu?

Taip, kai dirbau oro linijų bendrovėje „Aeroflot“, turėjau galimybę nemokamai skraidyti po visą Tarybų Sąjungą. Dabar viskas priklauso nuo kompanijos. Didelių aviakompanijų orlaivių palydovai turi galimybę nemokamai skraidyti po visą pasaulį. 

Iki kokio amžiaus galima dirbti šį darbą? 

Neribotai. Pavyzdžiui, Amerikoje dirba orlaivio palydovė, kuriai – 80 metų. Aišku, didelis klausimas, kaip ji praeina medicinos komisiją. Kitas klausimas – kaip sureaguotų ir elgtųsi avarinėje situacijoje. Tikrai įspūdingas amžius tokiam darbui. Orlaivių palydovai dažniausiai ilgą laiką dirba vienoje kompanijoje. Kai ji uždaroma, didelis klausimas, ar kita aviakompanija norės priimti į darbą žmogų, kuriam apie 50 metų. Aš iš Lietuvos oro linijų išėjau būdama 44-erių. Bet priėmiau tokį sprendimą todėl, kad norėjau permainų.

Gyvenimas parodė, jog viską padariau teisingai. Norėjau įgyti kitokios patirties. Be to, nesinorėjo laukti tol, kol darbdaviai atleis. Mane dirbti iškart pakvietė kita aviakompanija. Buvo daug iššūkių: reikėjo vykdyti darbuotojų atranką, organizuoti mokymus, maisto tiekimą per skrydžius... Man buvo taip įdomu, turėjau tiek laisvės! Prasiplėtė horizontai, turėjau daug entuziazmo. Trejus metus dirbau naujoje kompanijoje, pastačiau viską ant kojų ir po to išėjau dirbti į kitas oro linijas, tada vėl sparnai išaugo, vėl viskas buvo nauja. Orlaivių palydove išdirbau 30 metų. 

Kas šiame darbe jums atrodo žaviausia? 

Tai, kad virš galvos niekas nesėdi ir nereguliuoja, ką ir kaip reikia daryti, – tiesiog žinai savo darbą ir atlieki jį taip kaip gali geriausiai. Man labai patinka, kai galiu prisiimti atsakomybę, savarankiškai priimti sprendimus, spręsti žmonių problemas. Pakilus lėktuvui būni aukštai virš žemės, o apačioje lieka visi rūpesčiai. Be to, iškart gali matyti greitą rezultatą. Dar vienas labai smagus darbo momentas – kai keleiviai lipa iš lėktuvo, šypsosi ir dėkoja už puikų skrydį.   

O kokie didžiausi šio darbo minusai? 

Vienas didžiausių – tai, kad ne visada gali valdyti savo laiką, tad ir savo gyvenimą: dispečeriai gali netikėtai išsiųsti į komandiruotę, tenka dirbti ir per šventes. Orlaivių palydovai daugiausia darbo turi tada, kai dauguma žmonių atostogauja, t. y. vasarą. 

Ne visiems, dirbantiems šį darbą, paprasta jį suderinti su šeiminiu gyvenimu, tad nemažai jaunų orlaivių palydovių, sukūrusių šeimas, pagimdžiusių vaikus, pasitraukia iš šios srities. Bet kai kurios ir vaikus užaugina dirbdamos šį darbą. Aš šeimos nesukūriau, tad dirbti galėjau laisvai, neskaičiuodama darbo valandų.

Ar šiandien dažnai kylate į padangių platybes? 

Ne, matyt, atsiskraidžiau (juokiasi). Tačiau nesijaučiu atitrūkusi nuo skrydžių, nes įkūriau įmonę, rengiančią mokymus šios srities specialistams. Pati dėstau tuos dalykus, kuriuos gerai išmanau. 

Ar per 30 metų labai pasikeitė orlaivių palydovų darbas? 

Žinoma, pasikeitė. Technologijos sparčiai tobulėja, be to, požiūris į šios srities darbuotojus keičiasi į gera: dabar daugiau dėmesio skiriama skrydžio saugai, o į orlaivių palydovus žiūrima kaip į specialistus. Pasikeitė ir pilotų požiūris į mūsų darbą. Gal ir dėl to, kad daugiau atsakomybės gula ant orlaivių palydovų pečių. Tiems, kurie svajoja apie šį darbą, norėčiau palinkėti stiprybės, atkaklumo ir nenuleisti rankų net sunkiausioje situacijoje, oro keleiviams – tolerancijos ir supratingumo.