9 metus Lietuvoje gyvenantis Dilanas: „Į gimtąją Šri Lanką – tik atostogų“

Dilanas Dampella Gamage
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2019-10-19 08:55
Dilanas Dampella Gamage į Lietuvą atvyko prieš devynerius metus. Gerai lietuviškai kalbantis šrilankietis dirba prabangaus „Harmony Park“ restorano virtuvėje ir filmuojasi kulinarinių kelionių laidose „Maisto kelias“ bei „Virtuvės istorijos“. Pašnekovas atviras – iš Lietuvos jis neketina niekur vykti.

Prieš devynerius metus dirbdamas Šri Lankos viešbutyje Dilanas sutiko lietuvaitę. Užsimezgusi simpatija tęsėsi dar ilgai merginai parvykus į tėvynę. Kurį laiką bendravę per atstumą, jiedu nusprendė, kad Dilanas galėtų atvykti gyventi ir dirbti į Lietuvą. „Tada apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad tai maža šalis netoli Rusijos ir Lenkijos. Į mūsų viešbutį atvykdavo daug turistų iš Europos šalių, tačiau lietuvių buvau sutikęs tik kelis. Kadangi Šri Lankoje populiariausias sportas yra kriketas, dėl krepšinio Lietuvos taip pat nežinojau, – šypteli. – Prieš išvykdamas labai jaudinausi, bijojau, bet surizikavau.“

Pirmieji įspūdžiai

D. Dampella Gamage pasakoja, kad atvykus į Lietuvą jį daug kas stebino. „Pirmą kartą savo akimis išvydau sniegą, prieš tai jį buvau matęs tik ekranuose. Patyriau ir tai, kad žiemą čia iš tiesų šalta. Buvau girdėjęs atostogauti į Šri Lanką atskridusių žmonių pasakojimus, kad būna šalta, bet neįsivaizdavau, kad taip. Tačiau viskas gerai, žiemą aš labai saugausi ir nesusergu.

Atsimenu, pradžioje man labai neįprastai atrodė miesto gyvenimo būdas. Šri Lankoje visi žmonės gyvena namuose, turi sodus, beveik visada būna lauke, o Lietuvoje labai daug daugiaaukščių namų ir lietuviai laiką leidžia butuose. Buvo keista pareiti į butą, užsirakinti ir pro langus matyti vien važiuojančias mašinas. Žinoma, tokį gyvenimo būdą lemia atšiauresnis klimatas, – kalba pašnekovas. – Kai tik atvažiavau, jaučiau įtampą, nerimą, buvo labai sunku atsipalaiduoti. Tačiau laikui bėgant ta įtampa atslūgo ir dabar jaučiuosi čia gerai. Ir aš grįžęs namo įpratau užsirakinti duris, nors Šri Lankoje to nedarydavau (šypsosi).“

Įsidarbinti buvo nelengva

Šri Lankoje Dilanas dirbo viešbučio barmenu, turėjo įgūdžių darbuotis ir virtuvėje ar viešbučio administratoriumi, tačiau darbo paieškos mūsų šalyje užtruko. „Buvo tikrai nelengva. Atvažiavau į Lietuvą dirbti, ne sėdėti namuose, tačiau pirmuosius tris keturis mėnesius būtent tai ir dariau. Pradėjęs ieškoti darbo, atsimušdavau tarsi į sieną, nes nemokėjau lietuvių kalbos. Viešbučiuose, baruose, kavinėse daugelis lankytojų ir personalo yra lietuviai, todėl savininkai nenorėjo sunkumų.

Po tų kelių Lietuvoje praleistų mėnesių tikrai dar nešnekėjau šalies kalba, pradėjau suprasti ir susikalbėti su žmonėmis po metų ar pusantrų, taigi darbo paieškos pradžioje rezultatų nedavė. Laimė, radau vieną vietą, kurios savininkas – danas. Aš – užsienietis, jis – užsienietis, norėjo man padėti ir įdarbino virtuvėje pagalbiniu darbininku (pjaustyti mėsą, smulkinti daržoves ir pan.), – džiaugiasi Dilanas. – Na, ką, atėjau dirbti, o visi bendradarbiai – vyresnio amžiaus lietuviai ir nekalba angliškai. Dabar galvoju, kad tai išėjo tik į naudą. Nori nenori turėjau kalbėti lietuviškai ir viską suprasti. Kartais būdavo labai sunku ir liūdna, bet dabar esu patenkintas. Jei darbuotojai būtų bendravę su manimi angliškai, ko gero, dabar nemokėčiau lietuvių kalbos. Žinau, kad ne viską teisingai ištariu, bet po truputį tobulėju. Beje, tobulėju ne tik kalbėdamas lietuviškai: baigiau mokslus Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre – turiu net tris diplomus (šypsosi).“

Draugai – vien lietuviai

Pakankamai gerai lietuviškai kalbantis šrilankietis atvirauja, kad nelankė lietuvių kalbos kursų, jos mokėsi bendraudamas su lietuviais: perklausdavo kiekvieno naujo žodžio – ką jis reiškia, kaip taisyklingai tarti, pavartoti sakinyje. Dabar dėl kalbos Dilanas nepatiria jokių problemų. „Tiesa, filmuojantis televizijos laidose vis prireikia kolegų pagalbos – viena yra bendrauti laisvai su bičiuliais ir visai kas kita kalbėti prieš kameras. Kartais bendradarbiai turėdavo ne visai tinkamą mano žodį pakeisti taisyklingesniu. Esu dėkingas visai komandai, nes jų dėka labai patobulėjo mano lietuvių kalbos žinios“, – nuoširdžiai sako pašnekovas.

Susirasti draugų lietuvių Dilanui taip pat nebuvo sunku. Vyras svarsto, kad galbūt pagrindinė priežastis, kodėl jis negrįžo į Šri Lanką, nesusiklosčius santykiams su minėta lietuvaite, buvo čia baigti mokslai ir bičiuliai. „Iš tiesų visi mano draugai Lietuvoje yra lietuviai. Žinau, kad čia gyvena ir keli šrilankiečiai (studijuoja Vilniuje): po vieno mano interviu žurnale jie skambino, teiravosi, kaip man sekasi. Pabendravome, bet gyvai taip ir nesusitikome. Pasitaiko, kad ir Kaune, kur gyvenu, eidamas Laisvės alėja būnu užkalbinamas kitų užsieniečių, pavyzdžiui, indų, pasilabiname, pasiteiraujame vienas kito, kaip sekasi, tačiau artimesnė draugystė neužsimezga. Tad visas draugų ratas – lietuviai“, – pasakoja.

Mama išleisti nenorėjo

D. Dampella Gamage jaučiasi jau adaptavęsis Lietuvoje, gyvena mums būdingą gyvenimo būdą. „Dar Šri Lankoje daug laiko leisdavau su europiečiais, poilsiaudavusiais mūsų viešbutyje. Galbūt būtų buvę sunkiau prisitaikyti užsienyje, jei būčiau namuose dirbęs kitokį darbą. Tiesa, mano išvykimas buvo didelis išbandymas visai šeimai, ypač mamai. Esu vienintelis sūnus ir turiu dvi seseris, o mūsų kultūroje labai svarbu, kad vienintelis sūnus būtų namuose – jis labai mylimas, saugomas, vertinamas. Man išvykus, mama išliejo daug ašarų, pirmus metus miegodavo pasikišusi po pagalve mano drabužius...

Žinoma, mes dažnai kalbamės internetu, tačiau pasiilgstame gyvo, savito bendravimo. Lietuvoje aš bendrauju lietuviškai, angliškai, gyvenu europietiškai, o parvykęs į namus grįžtu prie šrilankiečių papročių ir tradicijų. Kad ir kaip būčiau prisitaikęs, šaknų nepakeisi, – su šypsena sako Dilanas. – Dabar tėvai jau nurimę, žino, kad man puikiai sekasi, kad dirbu restorane, filmuojuosi televizijoje. Iš pradžių, jiems paklausus, kaip gyvenu, visuomet sakydavau, kad gerai, nepaisant realios situacijos, – norėjau, kad namiškiai nesijaudintų ir neliūdėtų. Dabar nereikia nieko pagražinti, nes jaučiuosi labai laimingas.“

Cepelinus vertina teigiamai

Lietuvoje šrilankietis spėjo išragauti nemažai lietuviškų valgių ir daugelis jų paliko teigiamą įspūdį. „Tiesa, prie bulvinių patiekalų teko pratintis. Pradžioje cepelinai mane labai apsunkindavo, jų pavalgius, nebesinorėdavo daugiau nieko, tik prigulti pietų, – juokiasi. – Tačiau jie tikrai skanūs – spirgučiai, grietinė ir t. t. Dabar mano skrandis ir aš pats visiškai prisitaikę prie lietuviškų patiekalų. Labai patinka Renatos (Dilano širdies draugė – aut. past.)“ gaminami varškėtukai, dažnai nueiname į tradicinės lietuvių virtuvės restoranus. Tačiau grįžęs į Šri Lanką artimiesiems nesiryžtu pagaminti tokių patiekalų, manau, kad jie nesuprastų.

Lietuvių virtuvė labai skiriasi nuo Šri Lankos. Ten auginama ir valgoma labai daug ryžių, šviežių daržovių, žuvies, vištienos (jautiena ir kiauliena – labai retai). Kaskart vykdamas aplankyti artimųjų į lagaminą įsidedu tik šortus ir porą marškinėlių, visa kita – lauktuvės. Stengiuosi nuvežti vis ko nors nauja paragauti. Namiškiams labai patiko lietuviški saldumynai, rūkyti skilandžiai, dešros. Šri Lankoje gali rasti nebent rūkytos žuvies, bet ne mėsos gaminių. Taip pat niekas nekonservuoja ir nešaldo daržovių, nes visus metus temperatūra 28–30.“

Ateitį mato Lietuvoje

Su meile apie gimtąją šalį kalbantis Dilanas kol kas planų grįžti ten gyventi neturi. „Na, nebent senatvėje užsimanysiu, – juokauja jis. – Kol kas man labai gerai Lietuvoje. Kartais žmonės klausia, o kodėl ne Didžioji Britanija, Vokietija? Visiems atsakau, kad ir ten niekas nebus padėta ant lėkštutės. Visur būtina dėti daug pastangų, darbo, kantrybės. Reikia domėtis, mokytis, tobulėti, kad pasiektum tai, ko nori. Dabar aš džiaugiuosi puikiu darbu, turiu ir naujų pasiūlymų – kodėl turėčiau kažkur išvykti? Juolab kad laukia nauji džiaugsmai ir iššūkiai – netrukus susilauksime sūnelio.

Šri Lankos nepamiršau. Stengiuosi ten nuvykti ilgesnių atostogų, pabūti su artimaisiais. Labiausiai pasiilgstu šeimos ir jūros – gyvenome visai ant kranto, kas rytą eidavau prie jos. Keista, kaip mes, žmonės, pradedame viską labiau vertinti, kai to nebeturime...“

Naujausi straipsniai