Aitvarų meistras T. Surkys: „Su aitvaru į dangų galima pakelti bet ką“

Tadas Surkys
Autorius: A. Aleknaitė
Publikuota: 2019-08-18 09:13
Tadas Surkys – vienas garsiausių aitvarų meistrų Lietuvoje. Jis sako, kad šios dangaus puošmenos ne tik gražios, bet ir padeda kelti aktualius klausimus. „Į savo veiklą dažnai žvelgiu kaip į socialinę akciją: menininko užduotis – paskatinti apmąstymų, ką nors parodyti, kad kiti pažiūrėtų kitu kampu“, – šypsosi aitvarų asas.

Kada susidomėjote aitvarais ir kuo būtent jie sužavėjo?

Susižavėjau tikriausiai dėl to, kad man patiko žiūrėti į dangų (susimąsto). Žavėjo tas sklendimas dangumi, oru, taip pat simboliškai ir save iškelti arčiau dangaus – būtent ši prigimties dalis traukia iki šiol. Iš tikrųjų aitvarus gaminti pradėjau dar vaikystėje. Jais domiuosi jau apie 25 metus, o šiuo metu tai ir hobis, ir gyvenimo būdas, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Ar prisimenate savo pirmąjį aitvarą?

Prisimenu. Tačiau, tiesą sakant, galvojau, kad aitvarą pasigaminti labai paprasta (šypsosi). Pamenu, kažkur paskaičiau, kaip ir ką daryti, kokie principai veikia, ir bandžiau savo jėgomis pagaminti. Aišku, pavyko man tada tą aitvarą pakelti į dangų – skrido bėgant. Bet būtent tąkart supratau, kad pagaminti aitvarą nėra taip paprasta. Antrą aitvarą dariau atsakingiau – pagal brėžinius, knygą.

Pats aitvarus gaminate. Ar daug jėgų, laiko kainuoja? O gal tai jums – atsipalaidavimo būdas?

Aš juos ir kuriu, ir gaminu. Tad būtent tas mano antrasis aitvaras buvo pagal brėžinius, gryna kopija. O paskui visus kitus gaminau jau iš galvos. Atsipalaiduoti proceso metu sunku, nes reikia susikaupti. Tik iš šono žvelgiant aitvarų gamyba atrodo romantiška. Iš tikrųjų tai atima daug laiko, jėgų, reikia nuolat galvoti, kaip padaryti geriau, bandyti. Vyksta toks sudėtingas ir kūrybinis, ir gamybinis procesas. Bet, žinoma, būna momentų, kai galima ir lengviau pažvelgti, labiau atsipalaiduoti (šypsosi).

Ar per laiką aitvarai labai pasikeitė nuo pačių pirmųjų, kai kinai juos išrado ir pradėjo gaminti?

Manyčiau, pats principas liko tas pats, nes jis nesudėtingas. Aišku, dabar naudojamos kitokios, sintetinės, medžiagos – stiklo, anglies pluoštas ir pan. Tačiau ir šiais laikais vis dar pasitelkiamos natūralios medžiagos, pavyzdžiui, bambukas. Buvau sutikęs į Lietuvą atvykusį meistrą, tęsiantį kinų imperatoriaus aitvarininkų tradicijas. Imperatoriaus aitvarų mokykloje yra vienas meistras, kuris savo žinias perduoda iš kartos į kartą. Tos žinios perduodamos tik vienam mokiniui – būsimam meistrui. Būtent jis gamina iš natūralių medžiagų, pagal senovines tradicijas, būdus. Tai yra kaip paveldas, remiamas valstybės, ši tradicija egzistuoja tam, kad žinios apie aitvarus neišnyktų. Įdomu tai, jog tuo metu, kai buvau sutikęs minėtą meistrą, jis dar nebuvo radęs savo mokinio, kuriam galėtų perduoti žinias. Tad kinai yra tie, kurie vis dar šiek tiek puoselėja senąją tradiciją.

Galima pastebėti, kad ir Lietuvoje aitvarai populiarėja, – matome jų per šventes, festivalius.

Europoje, galėčiau sakyti, tos senovinės tradicijos nėra. Apskritai sovietiniame bloke aitvarai nebuvo populiarūs ir dabar ne itin, palyginti su Vakarų Europa ar Azijos šalimis. Nors galėčiau sakyti, kad Lietuvoje aitvarai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau susidomėjimo: vyksta įvairių renginių, festivalių, susidomėjimas auga. Žmonėms įdomu, gražu pasižiūrėti. Tad tikrai negalima skųstis, kad Lietuvoje aitvarams visai nėra skiriama dėmesio.

Rengiate mokymus ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kaip į aitvarus reaguoja mažieji, o kaip suaugę žmonės?

Būna taip, kad vaikai žino, kad jie nežino, kaip gaminti aitvarą, o suaugusieji nežino, kad jie nežino (juokiasi). Dažniausiai manoma, kad viskas paprasta, ypač pagaminti mažą aitvarą. Žinoma, niekada neduodu gaminti labai sudėtingų konstrukcijų, tačiau būna, kad užstringa ir vaikai, ir suaugusieji. Aitvaras yra gana paprastas gaminys, bet nėra lengva iškart suprasti, kaip jis skrenda, kokie principai veikia jam skrendant.

Organizuojate daug projektų. Kokį išskirtumėte kaip įsimintiniausią?

Esu išvystęs tokį vėliavų skraidinimo būdą – aitvarais skraidinu dideles vėliavas. Pirmas kartas, kai atradau, kad tai labai gražu vizualiai ir gana nesunku įgyvendinti, buvo 2008 m. Tai buvo Rusijos ir Gruzijos karas. Tuomet bendravau su draugais gruzinais ir nusprendėme surengti paramos akciją – pagaminome Gruzijos vėliavą. Tuo metu ji atrodė gana nemaža (4 m × 7 m). Aitvaru ją paskraidinome danguje. Supratome, kad tai išties labai gražu, be to, niekas iki tol dar nebuvo pasaulyje to darę. Galima sakyti, kad dabar tai tarsi mano arkliukas. Lietuvoje žmonės vis dar stebisi taip skrendančiomis vėliavomis, jiems tai atrodo netikėtai, išskirtinai. Neretai klausia, kaip jos skrenda, kaip tai įmanoma.

Po Gruzijos vėliavos į dangų kėliau ir kitų šalių vėliavas. Pavyzdžiui, buvau plenere Ukrainoje, tuo metu Petras Vaitiekūnas buvo ambasadorius ir pasiūlė įgyvendinti didesnį projektą. Tada nusprendėme skraidinti dvi vėliavas – po 400 m2 Lietuvos ir Ukrainos. Galite įsivaizduoti, kokio dydžio buvo tos vėliavos. Jos įsiminė, nes tuo metu buvo gana sunkus projektas, tad buvo nemažas iššūkis.

Paskui prasidėjo dar didesni projektai, pavyzdžiui, 2013 m. Donecko srityje vieno miestelio meras su savo komanda pasiūlė mums iškelti Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavas ir taip parodyti, kad jų siekis – bendrauti su Europos Sąjunga, kad jie puoselėja europietiškąsias vertybes. Vėliau tame regione vyko karas, bet atėjęs frontas sustojo ties tuo miesteliu. Tad tas dvi didžiules vėliavas Ukrainoje iškėlėme kaip simbolį. Jo žinutė, atrodo, suveikė.

Akivaizdu, kad savo gaminius jūs pasitelkiate ir socialinėms akcijoms vykdyti.

Taip, išties socialinės akcijos labai svarbu. Galima sakyti, kad nuo jų viskas ir prasidėjo. Ir Gruzijos, ir kitų šalių palaikymas buvo kaip socialinės akcijos. Prisidedu ir prie labdaringas veiklos. Neseniai aitvarą skraidinau sergantiems vaikams Kauno klinikose. Aišku, akcijoms tinka ne tik vėliavos – esu dangumi skraidinęs liaudiškus šviečiančius ornamentus ir kt. Kitaip tariant, fantazijos, ką galima padaryti pasitelkus aitvarus, tikrai netrūksta. Mes į savo veiklą dažnai žvelgiame kaip į socialinę akciją: menininko užduotis – iškelti ir kokį nors klausimą, paskatinti apmąstymų, ką nors parodyti, kad kiti pažiūrėtų nauju, kitu kampu. O aitvarai tokiems tikslams puikiai tinka (šypsosi).

Tad į dangų su aitvaru galima pakelti bet ką?

Tiesą sakant, taip (juokiasi). Vieną kartą teko pakelti dainininkę – ji dainavo iš dangaus. Pakelti žmogų yra šiek tiek sudėtingiau, tad tai man irgi buvo iššūkis. Tačiau daug kas priklauso nuo vėjo – jei jis palankus, galima iškelti kone bet ką. Tai išties buvo vienas įsimintiniausių projektų.

Ką reikėtų žinoti tiems, kurie nori leisti aitvarus savo malonumui? Kokios tinkamiausios oro sąlygos?

Jeigu žmogus pats pasigamino aitvarą, reikėtų žinoti, kad geriausiai jį leisti pajūryje, ypač tinkamas Lietuvos pajūrys. Jeigu vėjas nuo jūros, jis dažniausiai būna gana lygus, pastovus. Jeigu ne per stiprus, galima sakyti, sąlygos yra idealios. Net jei aitvaras nėra idealios formos, prie jūros jis vis tiek skris. O vasarą kažkur mieste, tarp namų net labai geras aitvaras blaškysis, ir norimo rezultato nesulauksite. Tad norint skraidinti aitvarą reikia gana didelės laisvos erdvės, kurioje būtų kuo mažiau pastatų.

Ar nekilo mintis kolekcionuoti aitvarų?

Pats jų nekolekcionuoju ir nekaupiu. Iš vienos pusės, neturiu tam patalpų, nes gaminu didelius aitvarus, iš kitos pusės, aitvarai nėra amžini – kadangi jie lengvi, negali būti labai patvarūs, galų gale, jie suplyšta, susidėvi, sulūžta ir pan. Tad nėra galimybės jų kolekcionuoti ar ilgesniam laikui eksponuoti. Tiesą sakant, net nesu skaičiavęs, kiek aitvarų pagaminau, tačiau, kalbant tik apie mano asmeninius, manau, reikėtų skaičiuoti dešimtimis, o jeigu įskaitant ir tuos, kurie pagaminti įvairiose dirbtuvėse, manau, skaičius siektų dešimtis tūkstančių.

Sakykite, ar egzistuoja aitvarų mados?

Išties egzistuoja. Aitvarų, kaip ir muzikos, yra tinkančių įvairiems skoniams. Pavyzdžiui, populiarūs pripučiamieji aitvarai, vaizduojantys meškiukus, aštuonkojus ir kitus gyvus padarus, tačiau aš juos vertinu kaip popmuziką – jie traukia dėmesį, įspūdingi, bet nebūtinai skoningi. Yra tokių, kuriuos kuria menininkai, – jie žavi savo stilingumu. Yra ir sportinių, galima sakyti, dabar – jų era: organizuojamos įvairios varžybos, renginiai. Prieš maždaug 30 metų jie dar nebuvo tokie populiarūs kaip šiuo metu.

Ar aitvaras jums – sėkmės ir turtų simbolis? Ar jūsų namuose galima rasti suvenyrinių aitvarų, nešančių laimę?

Tiesa sakant, apie tai net nepagalvojau. Tačiau tai labai gera mintis, galbūt reikėtų tokį pasigaminti ir namuose turėti (juokiasi).

Iš kur pats semiatės įkvėpimo, kas jūsų mokytojai?

Mano domėjimasis aitvarais prasidėjo kaip hobis, todėl leidau sau šioje srityje nieko nekopijuoti ir iš nieko nesimokyti. Mokausi tik iš savo patirties ir gal tokių bendrų dalykų, kuriuos reikia žinoti norint sukonstruoti aitvarą. Kai gaminu aitvarus, visada stengiuosi daryti ką nors nauja, ko nėra aplinkui, tad nėra iš ko mokytis. Tiesą sakant, net nesu niekada pirkęs aitvaro. Dabar svajoju po truputį savo aitvarus ir vėliavas rodyti užsienio šalims. Sakoma, kad kūrybingiems žmonėms labai sunku įrodyti savo vertę. Aš jaučiu, kad dabar jau tas laikas, kad tai, ką darau, yra vertinga ir įdomu. Bet iki tol, kol tai pasiekiau, praėjo labai daug laiko (šypsosi).

Naujausi straipsniai