Andrius ir Vaida Rimiškiai: „Per 15 metų kartu praėjome ir ugnį, ir vandenį“

Andrius Rimiškis ir Vaida Rimiškienė
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-01-18 10:40
„Per tuos 15 metų kartu su Andriumi praėjome ir ugnį, ir vandenį. Buvo visko – ir nuopuolių, ir pakilimų. Džiaugiuosi, kad tas mudviejų kelias į žvaigždes tęsiasi, kad užklupę sunkumai tik patikrino mūsų jausmus ir ne išskyrė, o juos sustiprino“, – atvirauja Vaida Rimiškienė, dainininko Andriaus Rimiškio žmona ir dviejų dukrų mama.

Kokį norą ištarėte mušant kurantams, pasitikdama Naujuosius metus? Jūsų šeimos gyvenime – permainų vėjai?

Turbūt kaip ir daugelio, pirmiausia mano norai buvo susiję su šeima: kad būtume visi sveiki, gyvi, laimingi. Na, o paskui pasvajoji ir apie veiklą, darbus, kuriuos norėtum nuveikti. Mūsų mergaitės jau paaugo (vyresnėlei – 9-eri, o mažajai – 3-eji), todėl daugiau laiko galiu skirti saviraiškai, įdomiai veiklai. Niekada nedirbau man nemielo darbo, nes gyvenimas per trumpas, kad galėtum švaistyti jį neįdomiems, beprasmiams dalykams. Buvau šokėja, policijos pareigūnė, o dabar kuriu drabužius. Nebūtinai viena profesija visam gyvenimui. Svarbu nebijoti svajoti, daryti tai, kas teikia malonumą, ir tam atsiduoti visa širdimi. Nenorėčiau visą gyvenimą tenkintis vien mamos ir namų šeimininkės statusu. Nors šeima man – svarbiausia ir pirmoje vietoje, net augindama dukreles visada rasdavau laiko saviraiškai.

Norite tapti profesionalia drabužių dizainere?

„Dizainerė“ – per skambus žodis (šypsosi). Paprastesnis ir mielesnis apibūdinimas būtų „drabužių kūrėja“. Man patinka kurti, puošti žmones. Kai pridedi savo ranką, įneši kai ką savito, individualaus, vienetinio, kitokio nei masinė gamyba.

Šis pomėgis nėra naujas. Kai šokau, turėjau savo šokių kolektyvą, kurdavau sceninius darbužius. Vėliau, kai gimė vaikai, tobulinau savo siuvimo įgūdžius, mokiausi šio amato. Viskas prasidėjo nuo vaikiškų drabužėlių, paskui kai ką pasisiuvau ir sau, vėliau – vyrui. Jam esu pasiuvusi kostiumą (šypsosi). Taigi, kaip juokaudama sakau, pirmaisiais mano drabužių modeliais tapo šeimos nariai. Dar vėliau ir draugai, kuriems patiko mano darbai, ėmė prašyti pasiūti ką nors originalaus. Labiau mėgstu klasikinį stilių, tai, kas greitai neišeina iš mados ir turi išliekamąją vertę. Patinka minimalizmas, kokybė ir estetika. Pamažu taip ratas ėmė plėstis, užsakymų daugėti. Vieną dieną pamaniau: kodėl šio pomėgio nepavertus nedideliu verslu?

Vaida Rimiškienė / Luko Balandžio nuotr.
Vaida Rimiškienė / Luko Balandžio nuotr.

Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo šeima? Ar palaikė jūsų norą kurti drabužius? Ne visi ryžtasi pradėti ką nors nauja...

Tai padaryti dar lengviau, kai yra ne tik noras, bet ir tie, kurie palaiko ir padrąsina. O toks žmogus yra mano vyras Andrius. Jis sako: „Jei nori, tai ir pirmyn, daryk.“ Jis – pats didžiausias iniciatorius, skatinantis mane imtis mėgstamos veiklos. Ir, žinoma, visi kiti artimiausi žmonės – mano šeima, draugai. 

Esu ne tik profesionali šokėja, bet dar ir policijos pareigūnė. Šokau ir mokydamasi Policijos mokykloje. Norėjau tapti policininke, tapau, puikiai sekėsi ši veikla, paskui paviliojo šokiai. Pabandžiau, patiko. Jei nebūčiau pamėginusi, ko gero, niekada ir nebūtume susitikę su Andriumi.

Matyt, esu iš tų žmonių, kurie nebijo išbandyti ką nors naują gyvenime. Aš gana drąsiai realizuoju savo norus. O tam, kad pavyktų, labai pasistengiu. Be abejo, kai pradedi savo veiklą, kad ir kaip būtum užsidegęs, kyla tų abejonių, ar tikrai viskas pavyks. Tačiau turiu tvirtą palaikymo komandą – vyrą ir dukras, kurie tiki manimi.

Sakote, jei ne šokiai, likimas nebūtų suvedęs ir su Andriumi iš Jūžintų – realybės šou „Kelias į žvaigždes“ nugalėtoju. Kaip susipažinote? Kodėl į akį krito būtent jis?

Susitikome to paties realybės šou „Kelias į žvaigždes“ užkulisiuose. Mes buvome pakviestos į projektą kaip šokėjos. Daug tų dalyvių buvo, bet praeinant žvilgsnis vis nukrypdavo į vaikinuką, sėdintį atokiai nuo visų ir brazdinantį gitara. Jis labai išsiskyrė iš visų: toks tylus, ramus, santūrus – kitoks. Galbūt imponavo tai, kad buvo nuoširdus, paprastas, paslaptingas ir nesimaivė kaip kiti (šypsosi).

Patraukė kaip asmenybė. Beje, pirmoji jį užkalbinau aš. Pamenu, manęs draugai paprašė surinkti realybės šou dalyvių autografus. O juos sugaudyti nebuvo taip paprasta, kai užkulisiuose tiek daug veiksmo. Priėjau prie Andriaus, kad pasirašytų. Kai pasakiau, jog noriu surinkti visų dalyvių parašus, jis pasisiūlė man padėti. Ir pažadą tesėjo. Antrasis pasimatymas buvo restorane, tąkart ilgai vaikščiojome po miestą, kalbėjomės. Nors susipažinome 2005-ųjų rudenį, draugauti pradėjome tik 2006-ųjų sausį.

Andrius Rimiškis su žmona Vaida / „Scanpix“ nuotr.
Andrius Rimiškis su žmona Vaida / „Scanpix“ nuotr.

Turbūt netvėrėte džiaugsmu, kai Andrius laimėjo šį realybės šou?

Priešingai – labai nuliūdau. Neslėpsiu, galvojau, kad dabar jis, pasiekęs šlovės viršūnę, užries nosį – neatsigins gerbėjų. Ir šokėjų ten daug kitų gražių buvo. Bet dėl jo klydau. Jis neišpuiko. Ir mes jau 15 metų esame kartu, nes mus sujungė bendras, panašus požiūris į gyvenimą. Andrius man yra sakęs, kad jam patikau, nes buvau ne „fyfa“, o tokia pat paprasta, natūrali, kaip ir jis.

Po šio šou jis netrukus iš Aukštaitijos, Jūžintų, atsikraustė į Žemaitiją (aš gimusi ir augusi pajūrio mieste Klaipėdoje), kad būtų kuo arčiau.

Po realybės šou Andrius išgarsėjo, tapo populiarus, turtingas, buvo kviečiamas koncertuoti, į vakarėlius, televizijos laidas... Nebuvo baisu, kad kokia gerbėja pavilios?

Aš pati esu iš šou pasaulio ir puikiai jį pažįstu. Suprantu, kad tokia Andriaus profesija. Jei neturi gerbėjų, blogai, jei yra – valio! Taip ir turi būti. Jeigu tavo kūryba  kam nors patinka, tai yra įvertinimas to, ką darai. Manau, minimalus, saikingas pavydas – sveikas dalykas. Nors niekada gyvenime nežinai, kas būtų, jei būtų, bet, kol neatsitiko, kam sukti dėl to galvą ir prasimanyti visus galimus scenarijus (juokiasi).

Aš Andriumi pasitikėjau, pasitikiu ir dabar, kai jis po pertraukos vėl grįžo į sceną, ėmė aktyviau koncertuoti, kurti. Niekada nesistengiau konkuruoti su įsivaizduojamomis varžovėmis (juokiasi). Tiesiog žinau, kad, nesvarbu, kieno – dainininko ar ne – žmona esi, kiekvienai moteriai svarbu gražiai atrodyti. Ir tą grožį kuria ne įvaizdis, ne blizgučiai (jų ir nemėgstu), o šypsena ir spindinčios akys. 

Andrius Rimiškis su šeima / Asmeninė nuotr.
Andrius Rimiškis su šeima / Asmeninė nuotr.

Jums teko išgyventi ir bankrotus, ir vyro verslo nesėkmes, depresiją... Jūsų jausmai – patikrinti laiko ir užklupusių sunkumų?

Gyvenimo krizės, bankrotai, sunkumai – visa tai vienas poras išskiria, o kitos sugeba iš tų krizių išbristi sustiprėjusios. Mes esame iš tų, kuriuos sunkumai užgrūdino, o mūsų jausmus patikrino laikas. Manau, kad abu turi norėti, jog sąjunga neiširtų. Ne kuris vienas, nes tuomet tai būtų tas pats kas kovoti su vėjo malūnais. Kai pasitiki ir tiki vienas kitu, lengviau viską ištverti.

Pasakysiu atvirai: vien geri išgyvenimai, sėkmė nieko gera neatneša, nes tuomet nemoki vertinti to, ką turi, džiaugtis tuo. Mes su Andriumi išgyvenome įvairius periodus – šviesius ir tamsius –  ir išlikome mylintys. Po tiek metų mes vis atrandame vienas kitame ką nors naują, kuo nors nustebiname – mums gera ir įdomu būti kartu. Tai yra svarbiausia. Abiem šeima – didžiausia vertybė. Juokaudama sakau, kad mums užtektų vieno kambario buto, nes mėgstame visą laiką būti, ką nors veikti kartu. Mergaitės net žaislus susineša ir žaidžia tame pačiame kambaryje, kuriame esame mes. Arba visi ką nors veikiame drauge.  

Gyvenimo krizės vienas poras išskiria, o kitos sugeba iš jų išbristi sustiprėjusios. Mes esame iš tų, kuriuos sunkumai užgrūdino, o mūsų jausmus patikrino laikas.

Ar dažnai vyras namuose išsitraukia gitarą ir pavirpina stygas? Gal dukrelės paveldėjo abiejų tėvų talentus?

Būna, Andrius paskambina gitara pas tėvelius namuose, vakarojant su draugais prie laužo. Kartais ir aš su juo padainuoju, bet tik kaip pritariamasis balsas (juokiasi).

Mūsų vyresnėlė Lėja labiau į mane – jai patinka šokti. Andrėja (ją pavadinome tėčio garbei, nes gimė gruodžio 12-ąją – dieną prieš tėtuko gimtadienį) mėgsta dainuoti. Taigi antrasis vaikas buvo kaip dovana Andriui 30-mečio proga.

Esu linkusi vaikams leisti rinktis. Neverčiame dainuoti ar šokti vien todėl, kad mums taip norisi. Paaugs, bus matyti. Su Andriumi stengiamės auginti asmenybes, plėsti jų akiratį, leisti išbandyti viską, kas patinka. Tai padės dukroms ateityje lengviau pasirinkti, kuo nori būti, ką veikti gyvenime. O turėti pomėgių – gerai. Pavyzdžiui, man kartais patinka adrenalino teikiančios pramogos. Ne per dažnai, žinoma. Esu dalyvausi keturračių ralyje, jame užėmiau 2-ąją vietą. Tai labai paįvairina kasdienybę, išvaiko rutiną.

Ar Andrius jums dažnai sako komplimentus, palepina?

Dėmeso iš jo pusės tikrai nestinga, negaliu skųstis. Andrius – labai dėmesingas. Ir komplimentų negaili. Man patinka, kad juos sako laiku ir vietoje, ne šiaip sau, o iš širdies, natūraliai. Jis net pastebi, kai įsiveriu naujus auskarus ar apsirengiu naują drabužį, o tai nebūdinga daugeliui vyrų po ilgų santuokos metų (juokiasi). Niekas neprasprūsta pro jo akis nepastebėta. Jis mane labai gerai pažįsta. Net žino, kur ir kokią mėgstu gerti kavą. Jau metai praėjo nuo tada, kai pamažu atsisakiau cukaus, mėgaujuosi nesaldinta kava. Jis padaro jos ir atneša. Ir tokios, rodos, nereikšmingos detalės, žinojimas, kiek cukraus įberti į puodelį ar visai nedėti, iškalbingesnės už tūkstantį pasakytų komplimentų.

Mūsų kelias į žvaigždes, kaip juokaudama sakau, vis dar tęsiasi. O tas kelias – kaip amerikietiški kalneliai: aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Bet visi tie pakilimai ir nuosmukiai, patirti sunkumai ir džiaugsmai gyvenimą daro tik įdomesnį.

Naujausi straipsniai