Atviras pokalbis su V. Bareikiu: apie sceną, šeimą ir ekstremaliausią gyvenimo etapą

Vidas Bareikis
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-09-14 09:00
„Stengiuosi gyventi šia diena ir nesukti galvos dėl praėjusio laiko, bet taip pat nedėti didelių vilčių į ateitį. Manau, svarbu išmokti džiaugtis šia akimirka ir gyventi pilnais plaučiais“, – sako dainininkas, aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas Vidas Bareikis.

Stebint jus susidaro įspūdis, kad nemokate gyventi nuobodžiai. Kaip jums tai pavyksta? 

Siek siek – niekada nenustok klausęs. Man atrodo, kad gyvenime svarbiausia – nesustoti, niekada nepasiduoti pagundai tapti viską žinančiu. Judėti į priekį, būti žingeidžiu ir visomis prasmėmis mokytis – mokytis gyventi, mylėti, jausti. Tuomet nuoboduliui vietos nelieka.

Esate vadinamas žmogumi orkestru – dainuojate, vaidinate, režisuojate... Kuri sritis jums arčiausiai širdies ir iš kur tiek energijos?  

Labiausiai man patinka dainuoti. Scenoje jaučiuosi labai komfortabiliai ir džiaugiuosi, jei ta viena valanda padeda žmonėms bent trumpam išskristi iš šio pasaulio, pabėgti nuo realybės ir prisikaupti jėgų ateičiai. Stengiuosi įkvėpti. O energiją turbūt paveldėjau iš tėvų – jie šaunūs ir energingi.

Net energingiausiems žmonėms reikia atokvėpio minutėlės. Kas jums padeda  atgauti jėgas? 

Sportas ir buvimas gamtoje su artimaisiais. Sportuoju nuo vaikystės. Nuo 7 iki 12 metų – tradicinė karatė, nuo 12 iki 18-os – krepšinis, nuo 19 iki 25-erių – scenos judesys, nuo 25 iki 28-erių – individualios treniruotės sporto salėse ir lauko aikštelėse, o nuo 28-erių iki dabar praktikuoju karate kiokušin. Tad realiai sportuoju visą gyvenimą. Labiausiai žavi kiokušin karatė, šiuo metu tai – didžiausia mano aistra ir dėl šiame sporte privalomos disciplinos, ir dėl Rytų filosofijos. Labai patinka ir tai, kad šios karatė kovotojų kelias neturi pabaigos, tai – viso gyvenimo kelias, kuriame visada sutiksi stipresnių ir visada bus erdvės tobulėti. Kaip sako vienas mano trenerių, svarbiausia dviejų P taisyklė – po truputį ir pastoviai.

Vidas Bareikis / Ievos Jūros nuotr.
Vidas Bareikis / Ievos Jūros nuotr.

Naujajame televizijos sezone jus išvysime ir kaip laidos „Vido video“ vedėją. Kaip jus pavyko įkalbėti ją vesti? Juk veiklos jums nestinga...

Tai bus nestandartinių pokalbių šou su daug eksperimentų ir improvizacijų. „Vido video“ visada remsimės naujomis temomis ir kartu su vis kitais studijos svečiais jas narstysime įvairiais kampais. Laida bus smagi, informatyvi ir nestandartinė.

 Jau kurį laiką norėjau išbandyti save laidos vedėjo amplua ir negalėjau atsisakyti šio pasiūlymo. Kiekvieną kartą dirbant televizijoje man griuvo daug stereotipų apie tai, kad televizija įrėmina, priverčia būti ne savimi ar pan. Kiekvieną kartą buvau sąžiningas sau, taip jaučiuosi ir dabar. Puikiai leidžiu laiką ir toliau tobulėju. Man kaip žmogui labai svarbu nesustoti ir eiti į priekį.

Tiek daug veiklos, o ar lieka laiko būti ir tėčiu, užsiimti sūnaus auklėjimu? 

Su sūnumi praleidžiame labai daug laiko. Dažniausiai jis padiktuoja, ką veikti, užsiimame tuo, kas jam patinka. Kartu lankome karatė, einame į miestą parkūrinti (laisvo judėjimo sportas), žiūrime filmus, kuriame muziką. Stengiuosi labai daug šnekėtis su Adu. Manau, tai yra svarbiausia. Nuo pat jo kūdikystės jis leido daug laiko su mumis, kalbamės su juo kaip su sau lygiu. Net skaudžius dalykus stengiamės išsiaiškinti ir „nemarinuoti“. Mokome sūnų įvardyti problemas ir jausmus, spręsti tai. Mums svarbiausios vertybės – pagarba ir įsiklausymas į aplinką.

Ar nebaisu, kad auga robotų, skaitmeninė karta?

Visais laikais vyko techninis progresas. Kažkada žmonės bijojo iš vežimų persėsti į mašinas, vėliau – į gyvenimą įsileisti ir kitas technologines naujoves. Nemanau, kad to reikia vengti ar bijoti, – tai yra natūrali evoliucija. Svarbu kitas dalykas – šeimos ir tikėjimo institucijos, kurios jaunam žmogui turi suformuoti tam tikrus pagrindus: pasitikėjimą savimi, motyvaciją oriai nugyventi visą gyvenimą, turėti tvirtą dvasinį pasaulį, kuris būtų atrama sunkiomis akimirkomis. O visa kita, techniniai pasiekimai –  tai tik besikeičiančios formos. 

Net penkias savaites tęsėsi jūsų kelionė po JAV. Kas nešė į tą galerą? 

Šįkart vykau ne koncertuoti. Tai buvo penkių savaičių atostogos. Apie šią kelionę po JAV galėčiau daug papasakoti. Pirmiausia, tai yra fantastiška šalis, su nesuvokiamais masteliais, didžiulėmis galimybėmis ir milžiniškais pinigais (arba jų stoka). Antra, visi čia lygiai taip pat vargsta, kad apmokėtų savo kiekvieno mėnesio sąskaitas, ir dirba smaugiami milžiniškų mokslo, namų, mašinų, buities paskolų. Taip pat supratau tai, kad klaidinga sakyti „vykstu į Ameriką“. Ji per didelė, realiau vykti į kurią nors vieną valstiją, nes jos yra kaip atskiros šalys viskuo – dydžiu, skirtumais, niuansais. Vis dėlto didžiausias mano šios kelionės atradimas ir sielos džiaugsmas yra visi tame „vandenyne“ sutikti lietuviai – tik kartu su jais pasijutau kaip namuose. 

Vidas Bareikis / Ievos Jūros nuotr.
Vidas Bareikis / Ievos Jūros nuotr.

Esate vadinamas geriausiai publiką valdančiu Lietuvos artistu. Kaip jums taip pavyksta įaudrinti žiūrovus?

Kiekvieną kartą lipdamas į sceną atlieku tokį ritualą – įsimyliu žiūrovus: pasakau, kad jie man yra labai svarbūs, ir stengiuosi nuoširdžiai atiduoti visą save. Nevadinu jų publika (kaip bevarde mase), stengiuosi juos individualizuoti, matyti kiekvieną jų – skirti dėmesį būtent tą vakarą salėje esantiems žmonėms. Tada galima jausti jų nuotaiką, to vakaro atmosferą. Nesuprantu pasakymo „bloga publika“. Manau, kad taip nebūna. Žmonės ateina į koncertą, renginį tikėdamiesi ko nors gauti. Ir tuomet jau tik mūsų, artistų, reikalas parinkti tinkamus įrankius būtent to vakaro žmonėms. 

Ar kada pagalvojate, ką norėtumėte veikti, pavyzdžiui, išėjęs į pensiją?  

Man jau 33-eji. Tačiau net po keliolikos metų kažkaip labai aiškiai matau save atlikėjo ar net platesnio artisto amplua. Taip pat fantazuoju apie tai, kad ateityje galėčiau turėti savo mokyklą, kurioje jauni žmonės būtų mokomi savirealizacijos: vaidybos, scenos raiškos, kovos menų, dainavimo. Galbūt tai vyktų kokiame nors provincijos miestelyje. Be to, kelerius metus norėčiau pagyventi Niujorke. Dar pasvajoju šaltąjį Lietuvos metų laikotarpį leisti kokiame nors Pietų krašte ir ten turėti mini kūrybinę oazę. Žodžiu, planų ir svajonių daug, bet kol kas džiaugiuosi šia minute ir ant mano stalo garuojančiais makaronais.

Ar turite kokių kasdienių ritualų? 

Pirmiausia, kiekvieną rytą pasikloju lovą. Vieno kariškio interviu perskaičiau, kad lovos pasiklojimas ryte – vienas svarbiausių dienos darbų. Tai yra minimali užduotis, bet jau dėl šio gerai atlikto mažyčio darbelio galima pagirti save už tai, kad kai ką nuveikei ir gali judėti pirmyn. Paskui visada išgeriu stiklinę vandens su citrina. Taip pat stengiuosi dieną pradėti bent nuo minimalios mankštos (nesvarbu, kad vėliau turėsiu treniruotę), nes ryte labai svarbu bent šiek kiek pajudėti. Na, o po visų šių ritualų jau būnu pasiruošęs kibti į kitus numatytus darbus. 

Koks ekstremaliausias jūsų poelgis gyvenime? 

Šiaip nesu esktremalių pramogų gerbėjas. Man tai kelia stresą – jo kurstyti dirbtinai nesinori, nes kasdieniame gyvenime ir taip pakanka. Vis dėlto pats ekstremaliausias mano gyvenimo įvykis – mano sūnaus gimimas, kai man buvo vos 22-eji. Tada su mažu vaiku ant pečių išvykome į mano režisūros magistro studijas Maskvoje. Visi to meto išbandymai tikrai niekuo nenusileidžia geriausiems linksmiesiems kalneliams – ir paskaitos su sūnumi ant pečių, ir kelionės autobusu iš Lietuvos į Rusiją bei atgal, ir atšiauri slaviška kultūra, ir visos to meto pamokos. 

Kokio jūsų nepažįsta aplinkiniai? 

Manau, žmonės mane viešumoje dažnai mato labai energingą, nes tai yra mano profesijos dalis. Kai esi rampų šviesoje, ant scenos, privalai skleisti energiją. Tai kaip lemputė – jei šviesi blankiai, tave labai sunkiai kas pamatys, jei šviesi ryškiai, tave gali pamatyti labai daug kas ir iš labai toli. Kasdienybėje esu gana ramus žmogus. Dažniausiai kaip tik būdamas ramiai kaupiu energiją naujiems sceniniams iššūkiams ir naujiems tos lemputės blykstelėjimams.

Na, o kalbant apie slaptas aistras, mėgstu sportą, lankau karatė, žiūriu krepšinio naujienas, daug skaitau, mėgstu keliauti, ypač automobiliu po Lietuvą – tiesiog važiuoti, klausytis muzikos ir stebėti aplinką. 

Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė / Pauliaus Peleckio nuotr.
Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė / Pauliaus Peleckio nuotr.

Kaip du aktoriai, dainininkai išsitenka po vienu stogu? Ar pavyksta išvengti rutinos ir kas yra svarbiausia kuriant ir puoselėjant partnerystę?

Svarbiausia – nesielgti savininkiškai, suteikti šeimoje vienas kitam privačios erdvės, kūrybinės laisvės, kai jos kuriam nors reikia. Kiekvienas iš mūsų pirmiausia yra individualus žmogus, o tik paskui šeimos galva ar tėtis. O tam tikra trintis – neatsiejama kiekvienos sąjungos dalis. Įmeskite du akmenukus į vieną maišą ir pranešiokite juos daug metų bėgiodami, sukdami, numesdami, apliedami vandeniu. Jie neišvengiamai apsitrins, įskils, bus ir dulkių, bet, jei jiems svarbu išlikti tame maišelyje kartu, jie prisitaikys vienas prie kito ir ras savo įdubą, kurios taip reikia šalia esančiam, kad priglustų. 

Kokiomis savybėmis jus sužavėjo antroji pusė? Ar feminizmo šalininkės jūsų neerzina?

Vertinu intelektą, tvirtą asmenybę, gerą humoro jausmą. Mane taip pat įkvepia žmonės, kurie nestovi vietoje ir juda pirmyn. Tai dažnai priverčia pasitempti ir patį. 

Nesu nusiteikęs prieš nieką, kas nekelia pavojaus ar kokios grėsmės kitiems, todėl tokie judėjimai, kaip feminizmas, yra svarbūs. Ir, jei kai kas tai laiko savo keliu, linkiu didžiausios sėkmės. Kiekvienas turime nešti savo pasirinktą vėliavą. Jei tai padaro mūsų gyvenimą visavertį, tuomet nėra didelio skirtumo, ar tai feminizmas, ar muskulizmas, ar koks kitas „-izmas“. 

Gal po kelionės gims dar vienas jūsų albumas? 

Šiuo metu esu susitelkęs į penktąjį albumą. Savo autorinę kūrybą vadinu dienoraščiu. Visi mano albumai ir kūriniai yra skirtingi, nes sukurti skirtingais gyvenimo etapais, esant skirtingoms nuotaikoms, išgyvenimams ir emocijoms. Kažkada nuo to bėgau, o dabar suprantu, kad tai ir esu aš: kartais – beprotiškai energingas ir linksmas, o kartais – gilus ir liūdnas. Manau, mano klausytojai prie to jau priprato ir žino, kad gali iš manęs tikėtis visko. Bet man labai svarbu, kad mano veikla sietųsi su žodžiais LAISVĖ ir ĮKVĖPIMAS.

 

Naujausi straipsniai