Darbo valandų neskaičiuojantis K. Markevičius: „Būti girininku – gyvenimo būdas“

Kęstutis Markevičius
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2019-08-24 14:04
Valstybinių miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius neskaičiuoja darbo valandų. Daug laiko iš jo atima ir savanoriška veikla puoselėjant šalies istorinę atmintį. Veiklus vyras prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, tačiau to nesureikšmina: „Nuo mažens buvau auginamas būti šalies patriotu.“

Kęstuti, kiek metų jau minate miško takais?

Miške dirbu trisdešimt ketvirtus metus. Jis nuo mažens mane pavergęs. Be to, mano prosenelis buvo miškininkas. Kiek save vaikystėje atsimenu, daug laiko leisdavau miške. Jį pažinojau, gamtai visada puoselėjau ypač šiltus jausmus.

Girininko darbas – gyvenimo būdas?

Tikrai taip. Būti girininku nėra tik profesija. Daug kas bando šį darbą įsprausti į rėmus, bet jų tiesiog nėra, nes dirbame ne nuo aštuonių iki penkių, o visą parą. Veiklos nestinga ir šventinėmis dienomis, savaitgaliais.

Miškininkai visada glaudžiai bendrauja su vietos bendruomenės nariais. Organizuojame įvairias akcijas, į kurias stengiamės pritraukti ir kuo daugiau jaunų žmonių. Pavasarį keliame inkilus, renkame šiukšles, rudeniop vedame grupes pasiklausyti elnių riaumojimo... Užsiimame tokia veikla, apie kokią žmonės net nenutuokia. Tik labai gaila, kad kai kurie, tikriausiai iš nežinojimo, miškininką prilygina miško naikintojui, kurio svarbiausias darbas – kirsti mišką. Tokia nuomonė piktina. Galiu pasakyti, kad miškai naudojami pagal paskirtį, o brandūs medžiai kertami ne šiaip sau. Žmones, kurie atvažiuoja pas mane, vedu į mišką ir aiškinu, kokius medžius reikia kirsti, o kokių ne, rodau atsodintus miškų plotus, stebime, kaip jie užaugo per kelerius ar keliolika metų. Pasakoju, kad gyvūnams kur kas patogiau gyventi ir išgyventi miške, kuriame medžiai dešimties–penkiolikos metų senumo nei šimtamečiai. Nors žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jeigu nekirsime miško ir viskas jame bus natūralu, tai visais atvejais bus gerai. Bet ne visada taip yra. Žinoma, nekalbu apie draustinius, nacionalinius parkus, kuriuos turime saugoti, šneku apie labai senus medžius, kuriuos tikrai reikia kirsti. Kai kurie stebisi, kodėl nupjaunamos 120 metų senumo eglės. Bet tai yra jų brandos amžius – būtent tada jas ir reikia kirsti, nes po kurio laiko pačios supus. Ketvirtos grupės miškus bei dalį trečios grupės miškų, kurie jau tikrai nugyvenę savo, reikia tvarkyti. Jei paliktume seną mišką nejudinamą, jis taptų neįžengiamas, o po kažkiek metų toje vietoje atsirastų lazdynynas. Turiu daug pavyzdžių su perbrendusiais miškais, kurių netvarkant, pakito viso miško sudėtis, kas nėra gerai. Kertant senus miškus medžiai, kurie gali toliau gyventi, yra paliekami, pavyzdžiui, seni galingi ąžuolai. Jie yra mūsų pasididžiavimas ir dar gali augti kelis šimtus metų. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai miškai kertami ne taip, kaip reikėtų.

Kas šiandien miške jus labiausiai liūdina?

Man labiausiai nerimą kelia miškininko statusas. Nuo seno miško pareigūnas buvo labai gerbiamas. Su uniforma, pasitempęs, pasirengęs visiems padėti, prižiūrintis tvarką miške. O dabar mes neturime uniformų, nebesame pareigūnai. Žmonės negali atpažinti miške sutikto miškininko, nejaučia pagarbos šios profesijos atstovams. Nebeliko ir urėdo pavadinimo. Nesuprantu, kuo šis žodis užkliuvo, kad net nuspręsta jo atsisakyti. Liūdna, jog netenkame miško sargo statuso. Galiu atsakingai pasakyti, kad šis darbas yra rimtas ir reikalingas. Miškininkas, bendraudamas su miško svečiais, gali padėti išsaugoti tai, ką vadiname didele vertybe. Pats, pamatęs pažeidimą, nepuolu iškart bausti žmonių, bet sudrausminu, nuoširdžiai pasikalbu su jais. Norisi, kad miške visi elgtųsi taip, kaip mylimuose namuose.

Gal laikui bėgant žmonių požiūris į gamtą, miško išsaugojimą bei puoselėjimą keičiasi?

Taip, keičiasi į gera. Anksčiau pavasarį surinkdavome sunkvežimį šiukšlių, o šiais metais jų buvo tik pusė to kiekio. Padangų po žiemos būdavo apie 30–40, šiemet jų aptikome taip pat dvigubai mažiau. Tuo labai džiaugiuosi. Be to, geras pokytis, kad tarą žmonės gali priduoti, – daug mažiau plastiko lieka miške.

Teigiamų pokyčių įžvelgiame ir iš aplinkosaugos pusės. Žmonės dažnai paskambina ir įspėja apie girdėtus miške šūvius ar pjūklų gaudesį, aiškinasi, ar legaliai medžiojama, pjaunami medžiai. Prieš keletą metų į miškininkus gana kreivai žiūrėjo ornitologai. Tačiau užteko su jais bičiuliškai pasikalbėti ir užsimezgė draugystė. Mūsų miške yra juodųjų gandrų, turime ir jūrinio erelio lizdą. Ornitologai jų ieškojo labai ilgai. Kai susitikome, parodžiau lizdą. Dabar kasmet mūsų miške ornitologai žieduoja jūrinį erelį, puikiai bendradarbiaujame.

Kokiu metų laiku miškininkui daugiausia darbo?

Kiekvieną sezoną – savi darbai. Gal aktyvesnis laikotarpis būna rudeniop, vykstant elnių rujai. Tada intensyviau dirbu 24 valandas per parą: norisi ir gyvūnus apsaugoti, ir žmonėms ekskursijas vesti. Tenka ir asmeninius darbus atidėti į šalį. Šiek tiek ramesni mėnesiai – gegužė, birželis.

Galėtumėte apibūdinti, koks miškininkas yra geras?

Sunku nupasakoti keliais sakiniais. Pirmiausia, geras miškininkas yra dirbantis iš pašaukimo. Šios specialybės atstovas turi mylėti gamtą, norėti ją kuo geriau pažinti, saugoti, o visa kita savaime susidėlioja. Einant tokiu gyvenimo keliu be galo svarbus yra šeimos palaikymas. Jei jo nebūtų, sunkiai pavyktų dirbti: juk veiklos daug, darbo valandų neskaičiuoji.

Kada labiausiai mėgstate būti miške?

Miškas man visada yra atgaiva. Žiemą ten vienoks grožis, vasarą – kitoks. Kažkas nuostabaus ir nepakartojamo yra klausytis elnių skleidžiamų garsų vasaros pabaigoje, ankstyvą rudenį. Tada labai aiškiai pajunti visą gamtos galybę. Skambiausia elnių ruja – rugsėjo viduryje. Tačiau vieniems, be miškininko traukti į mišką ieškoti žvėrių nereikėtų. Miškininkas žino, kur eiti, kaip elgtis, kad neišbaidytume gyvūnų, kad jie jaustųsi saugūs. Dažnai su grupe einant elnių rujos garsų link tenka sutikti pavienių žmonių su fotoaparatais, kurie miško gyventojus jau būna seniai išbaidę ir nuviję. Tokie „entuziastai“ gąsdina gyvūnus. Taip elgtis negalima. Patarčiau kuo mažiau kištis į gamtą. Gamta be mūsų tikrai išgyvens.

Važiuodami į mišką, prisiminkite dar vieną svarbią taisyklę – ką atsivežate, tą ir išsivežkite. Jeigu kažko nežinote, kreipkitės į girininką, jis gali jums padėti susigaudyti bet kokioje situacijoje miške. Taip pat neleiskite garsiai muzikos. Šio pomėgio niekada nesuprasiu. Patariu žmonėms patylėti ir paklausyti gamtos skambesio, nes jis – ypatingas. Taip pat visada prašau neniokoti poilsiaviečių. Jei esamos netinka, bendromis jėgomis galime įrengti geidžiamas. Dar žmonės mėgsta automobiliais įvažiuoti į mišką, nors pastatyti aiškūs ženklai, kad eismas galimas tik miško transportui. Taip pat tenka sustabdyti nemažai keleivių, kurie važiuodami automobiliu pro langą išmeta nuorūką. Toks neatsakingas veiksmas miške gali baigtis gaisru. Nebaudžiu žmogaus pirmą kartą – turiu vilties, kad kitą kartą nuorūką įmes į peleninę.

Esate partizanų stovyklavietės ir bunkerio Karalgirio miške Padauguvos girininkijoje atstatymo iniciatorius, Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Kaip kilo mintis imtis tokių kilnių darbų?

Daug metų esu Šaulių sąjungos narys. Mano senelis žuvo Virtukų mūšyje 1945 metais. Labai didžiuojuosi, kad ir į tą vietą pavyko nuvežti ir pastatyti paminklinį akmenį. Apie bunkerius Karalgirio miške žinojau dar vaikystėje, ten su artimaisiais eidavau grybauti. Kai pradėjau dirbti girininku ir ėmiau rūpintis šia teritorija, kilo minčių nuveikti daugiau. Prie bunkerio atstatymo darbų prisidėjo ir visi trys mano sūnūs. Labai smagu, kad nė vienas žmogus, į kurį su bendraminčiu entuziastu Gediminu Armonavičiumi kreipėmės pagalbos, neatsuko nugaros ir sutiko vienaip ar kitaip padėti.

Suteikėte galimybę ir vaikams įrengti bunkerį. Ką jaunimui reiškė prisilietimas prie mūsų istorijos?

Jauniems žmonėms tai pati geriausia istorijos pamoka. Kai jiems pasiūlydavau įsivaizduoti, kaip palikus mobiliuosius telefonus, visiškai atsiribojus nuo išmaniųjų technologijų, visų patogumų reikėtų bunkeryje praleisti bent keletą parų, rimtai susimąstydavo. O kai rasdavo bunkeryje kokį netikėtą radinį, pavyzdžiui, vaistų buteliuką ar kitą daiktą, toks azartas tęsti darbą apimdavo! Visas nuovargis akimirksniu išgaruodavo.

Istorinės atminties išlikimas gali rūpėti žmogui, kuris buvo auginamas patriotine dvasia. Kokia buvo jūsų vaikystės aplinka?

Tėvukas daug pasakojo apie mūsų krašto istoriją, skiepijo patriotiškumą. Galima sakyti, kad su Vyčiu gyvenau visada. Mano krikšto tėvas, karininkas vienuolika metų išbuvo tremtyje lageryje. Šeimoje patriotiškumo tema jokiais laikais nebuvo tabu ir esu laimingas, kad buvau auklėjamas tautine dvasia. Tai stengiuosi ir saviškiams perduoti. Manau, dabartinis jaunimas turėtų žinoti ir sovietinių laikų istoriją.

Ką jums pačiam reiškia savanoriška veikla?

Tai yra tiesiog mano gyvenimas. Kitaip gyventi nemokėčiau. Labai nemėgstu, kai būna iškraipoma istorija. Noriu, kad ji būtų perduota kuo tiksliau. Ateityje svajoju raginti visuomenę daryti gerus darbus. Norint užsiimti prasminga labdaringa veikla, galima prisijungti ir prie mūsų bendruomenės „LDK palikuonys“. Artimiausiu metu Vilkijoje ketiname atidengti savanorių memorialinę atminties lentą. Taip pat planuojame tęsti bendrus projektus su ukrainiečiais. Praėjusiais metais Ukrainoje Chortycios nacionaliniame parke Dniepro upės saloje prie Zaporožės miesto pasodinome 2 100 lietuviškų ąžuolų. Tai mūsų simbolinė dovana Ukrainai, minint dviejų šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį ir pagerbiant laisvės kovotojus, žuvusius kovoje už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Ąžuoliukai puikiai auga, yra prižiūrimi. Norisi ir toliau nenutraukti gerų darbų grandinės.

Naujausi straipsniai