Geografijos mokantis G. Grėsius: „Geras mokytojas turi mėgti savo darbą“

Gediminas Grėsius
Autorius: Aurelija Aleknaitė
Publikuota: 2019-10-20 09:57
Septynerius metus geografijos mokytoju dirbantis Gediminas Grėsius darbe pasitelkia daug informacinių technologijų. „Dėl mano taikomų metodų yra tekę daryti susirinkimą tėvams ir aiškinti, kodėl mokau būtent taip“, – pasakoja pedagogas.

Pernai buvote išrinktas vienu geriausių Kauno mokytojų. Tikriausiai tai ne tik malonu, bet ir įpareigoja?

Tiesą sakant, dar nesijaučiu vertas tokio pripažinimo, tačiau, atrodo, kad dalykai, kuriuos dariau, yra reikalingi. Žinoma, įvertinimas įpareigoja, tačiau jis skirtas ne tik man, bet ir žmonėms, kurie mane supa: vadovams, kolegoms, asmenims, supažindinusiems su technologijų naudojimu švietime. Tai ir mokinių nuopelnas – jie stipriai motyvuoja stengtis. Gyvenime esu sutikęs ne tik įkvepiančių mokytojų, bet ir mokinių. Jie buvo fantastiški, tikiuosi, ne per mažai jiems tai kartojau. Metų mokytojo titulas parodo man, kad einu teisingu keliu. Visgi niekada nesiekiau būti metų mokytoju, tai įvyko natūraliai, tiesiog norėjau būti geriausias mokytojas, koks galiu būti, ir žinau, kad iki šio tikslo dar tolimas kelias. Tikiu, kad pedagogas yra dalis mokyklos. Jei mokykla sudaro sąlygas mokytojui augti, vadinasi, jis gali tobulėti. Nemanau, kad uždara, nuo naujovių atsiribojusi mokymo įstaiga galėtų sudaryti sąlygas mokytojams pasiekti tokį pripažinimą.

Kaip jums atrodo, kokių savybių reikia geram šiuolaikiniam mokytojui? Ar dabartiniai pedagogai labai skiriasi nuo vyresnės kartos atstovų?

Negalėčiau sakyti, kad šiuolaikiniai mokytojai stipriai skiriasi nuo vyresnių, puikių pedagogų buvo visais laikais. Geras mokytojas turi mėgti savo veiklą, norėti būti apsuptas mokinių, nebijoti sunkaus darbo, neskaičiuoti valandų ir įdėti širdies. Šiuolaikinis mokytojas nuo praeities pedagogų skiriasi gal tuo, kad gali pasitelkti technologijas, geba jas valdyti ir nuolatos domisi greitai besikeičiančiomis naujovėmis, nes informacijos srautas yra žymiai didesnis nei anksčiau. Mano mokymas ypatingas tuo, kad aš naudoju daug informacinių technologijų. Kadangi esu „Microsoft“ mokytojas ekspertas, domiuosi tomis tendencijomis, kurios yra švietimo dabartis ir bus ateitis. Bet svarbiausia, kad mokiniai jaučiasi geriausiai šalia mokytojo, kurį mėgsta, ir tiki tuo, ką jis daro.

Mokytojo darbe netrūksta iššūkių. Kokie, jūsų akimis, didžiausi sunkumai?

Yra tam tikrų dalykų, kurie žinomi kiekvienam mokytojui. Pagrindinis iššūkis – didelis darbo kiekis, kuris netiesiogiai susijęs su mokymu. Be abejo, kyla iššūkių norint, kad mokiniai mėgautųsi pamoka, siektų savo tikslų. Visada sakau, kad būsiu patenkintas jų pasiekimais, jei jie bus patenkinti savaisiais. Ne visi esame vienodai gabūs tam tikroms disciplinoms. Jei mokinys bus patenkintas šešetu, man taip pat bus gerai. Bet jei gaus šešetą vaikas, kuris turėtų gauti dešimtuką, ieškosiu būdų, kad jis išnaudotų geriausią savo potencialą. Tad stengiuosi rasti būdų, kaip sudominti vaikus. Aišku, pasitelkiu ir tradicinius mokymo metodus, bet šiek tiek išeinu ir už ribų. Pavyzdžiui, pasikviečiu žmogų iš Indijos, kuris galėtų papasakoti apie savo šalį. Vienas iš būdų, kaip išnaudoju informacinių technologijų sudarytas galimybes, – per skaipą susisiekiame su skirtingų šalių mokiniais, pedagogais arba mokslininkais ir jie pasakoja, atsako į rūpimus klausimus. Tokiu būdu aplankėme visus žemynus, taip pat Antarktidą.

Ar tokios inovacijos padeda vaikus sudominti? Juk dabar sudėtinga sukoncentruoti ir išlaikyti mokinių dėmesį.

Galima sakyti, priemonių įvairovė padeda išlaikyti jų dėmesį. Dėl to pamokose ne tik pasakoju, rodau vaizdus, bet ir pačius skatinu skaityti, kurti užduotis, pristatyti, kartkartėmis taikau patirtinį mokymą. Tikslingas ir įvairus metodų taikymas ir informacijos pateikimas padeda mokiniams lengviau išlaikyti dėmesį. Visgi gyvename technologijų amžiuje, tad mokiniams jos priimtinos, jie jas supranta, tuo gyvena. Tad džiaugiuosi, kad mokyklose jiems sudarytos sąlygos dirbti su tais įrankiais, su kuriais pripratę leisti ir laisvalaikį.

Sakote, kad geografijos galima mokytis įvairiai?

Savo mokiniams užduodu klausimą, kokiu būdu galima mokytis geografijos. Pasigilinę jie sužino, kad mokytis galima ne tik mokykloje, bet ir žiūrint filmus, keliaujant, net žaidžiant žaidimus. Kartkartėmis mes net nesuprantame, kad mokomės. Tikiu, kuo žmogus nori daugiau patirti, tuo daugiau mokosi. Kelionės, mokantis geografiją, svarbios ir ypatingos tuo, kad pats žmogus pasirenka, ką pamatyti, kur nukreipti žvilgsnį, jis įsitikina, ar žodžiai, kuriais buvo apibūdintas objektas, atitinka realybę. Man patinka stebėti turistų grupes, kurios keliauja po Kauną. Būdamas kaunietis galbūt niekada neatkreipčiau dėmesio į tam tikras vietas, o žiūrėdamas, kaip japonų grupė fotografuoja kokį nors architektūrinį akcentą, pasižiūriu ir susimąstau, koks jis išties puikus.

Kaip manote, ar šios kartos vaikai kitokie? Juos kitaip reikia ugdyti, jie kitaip suvokia informaciją?

Kiekviena karta yra kitokia. Mokiniai įvairūs, tačiau apskritai šią kartą įvairiais kanalais pasiekia didesnis kasdienis informacijos srautas, ji globalesnė ir imlesnė pokyčiams. Mokytojo tikslas yra išmokyti, kaip atsirinkti tinkamą informaciją, pritaikyti įgautas žinias, surasti atsakymus, nebijoti klysti. Ši karta nuo mažų dienų turi įrankius, kurių reikės ateityje, ir jiems tai įprastas kasdienis dalykas, tuo jie pranašesni. Sutikau daug gerų jaunų žmonių ir labai laukiu, kai galėsiu pamatyti, kas iš jų išaugo. Manau, turėsiu galimybę su pasididžiavimu sakyti, kad buvau jų mokytojas. 

Ar vaikų tėvai spėja persiorientuoti pagal kintančias technologijas?

Ne visada. Tačiau galbūt dėl to, kad ne visada tinkamai supažindinama, kokiu būdu bus mokoma. Dėl mano taikomų metodų yra tekę daryti susirinkimą tėvams. Reikėjo paaiškinti, kodėl mokau būtent taip, kodėl taikau tiek technologijų, kodėl reikia daug anglų kalbos, informatikos žinių. Svarbu, kad tėvai suprastų ir pritartų, nes jie stipriai prisideda prie mokinio pasiekimų sėkmės.

Ne paslaptis, kad mokyklose opus patyčių klausimas. Kaip šią problemą reikėtų spręsti?

Dirbu dviejose mokyklose. Abiejose yra keliamas patyčių klausimas. Augdami ir besiformuodami kaip asmenybės vaikai patys pradeda pažinti save, atranda, koks elgesys yra jiems priimtinas, o koks ne, kaip jie nori bendrauti su bendraamžiais, todėl atsiranda patyčių. Svarbu atskirti, kada yra patyčios, o kada kažkas tiesiog pasakė ką nors negražaus, kartais net nesusimąstydamas. Jei toks elgesys kartojasi, tai – patyčios. Patyčių klausimas yra sprendžiamas kiek įmanoma greičiau, sudaryti aiškūs veiksmų planai, kaip jų išvengti: dirbama ir su tuo vaiku, kuris sukėlė patyčias, ir su patyrusiu jas. Bendraujama su vaikais, jų tėvais, auklėtojais. Mokiniai bendrauja įvairiausiomis formomis, tad patyčių bus, svarbu greitai į jas reaguoti.

Tačiau sprendimų yra, jie priverčia mokinius elgtis geriau. Labai svarbu, kokį mikroklimatą mokykloje bando sukurti bendruomenė. Tarkime, vienoje iš mokyklų koridoriuose savaitę buvo iškabinti plakatai, ant kurių mokiniai rašė teigiamus dalykus. Aš kiekvieną dieną eidavau ir tikrindavau, ar atsiras kas nors, kas bus parašęs ką nors blogo. Per visą savaitę mačiau tik vieną neigiamą užrašą ir kelis šimtus tokių, kai vaikai dalijosi geromis emocijomis. Džiaugiuosi, kad dirbu mokyklose, kur dedama daug pastangų, kad mokiniai suvoktų, jog patyčios nėra normalu. Svarbu neužmiršti, kad mokykloje vaikai ne tik mokosi matematikos ar geografijos, bet ir būti bendruomenės dalimi.

Kaip randate kalbą su auklėtiniais? Ar šiais laikais mokytojui pagarbą reikia užsitarnauti?

Aš jiems sakau, kad jie turi nebijoti klysti ir kad mokytojas taip pat kartais būna neteisus. Mokiniams nebijau pasakyti, kad suklydau, ištarti „atsiprašau“, tada ir jie elgiasi taip pat. Mano santykiai su mokiniais geri, nes nebandau apsimetinėti, būti ne savimi. Nuolat kartoju, kad jie visi skirtingi, turi būti savimi, tačiau sudaryti sąlygas ir kitiems būti savimi. O su mokiniais, kuriems geografija neįdomi, stengiuosi rasti sutarimą, kad jie atliktų minimumą, kurio reikalauju.

Pradžioje mokiniai tave gerbia, nes esi vyresnis, mokytojas. Tačiau vėliau, kai kasdiena tampa rutina, galima pamatyti, ar mokiniai gerbia mokytoją, ar ne. Ir tą pagarbą reikia užsitarnauti kaip savo srities specialistui, kaip žmogui. Aš esu griežtas mokytojas, nubrėžęs aiškią ribą, kaip klasėje galima elgtis. Stengiuosi neriboti jų kūrybiškumo, bet jie negali blaškytis ar trukdyti kitiems. Mokiniai vis tikrina, ar ribos dar neišnyko. Tačiau už ribų peržengimą jie gauna nustatytą bausmę. Pamokose randame laiko juokams, pokalbiams, bet neleidžiu, kad pamoka virstų tiesiog pašnekesiu. Tam laiko skiriame per pertraukas ar tada, kai jie ateina arbatos puodelio po pamokų, jau būdami gimnazistai ar studentai.

Kokią matote ateities mokyklą?

Norėčiau, kad būtų sąlygos mokytojui ir mokiniams išnaudoti savo potencialą. Kad klasėse būtų mažiau mokinių ir kiekvienas turėtų galimybę naudotis informacinėmis technologijomis. Mokytojas turėtų tapti mentoriumi, kuris prižiūrėtų procesą ir perteiktų ne tik dėstomą dalyką, bet ir padėtų mokiniams įgyti tam tikrų sugebėjimų. Tikiuosi, mokykla keisis taip, kad pedagogas galės daugiau mokyti, vyks daugiau grupinio darbo, o pamoka nebus apibrėžta 45 min. Viliuosi, kad mokiniai mokykloje ne tik išmoks privalomų disciplinų, bet ir gebėjimų, kurių jiems prireiks gyvenime.

Naujausi straipsniai