Geštalto terapeutė D. Žukauskienė: „Kinas – puiki terapijos forma“

Daiva Žukauskienė
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2019-11-17 14:38
Ilgėjantys, apniukę rudens vakarai verčia daugiau laiko praleisti namuose, jaukiai įsitaisius prieš televizorių ekranus. Filmų žiūrėjimas gali būti kokybiškai su artimaisiais praleistas laikas, kartu ir psichoterapija, tik svarbu pasirinkti tinkamus. Apie kino terapiją kalbamės su geštalto terapeute Daiva Žukauskiene.

Specialistė pasakoja, kad kino terapija yra viena iš daugybės terapijos rūšių. Pasaulyje priskaičiuojama daugiau kaip 400 įvairių terapijos rūšių ir porūšių. Vis daugiau jų atsiranda ir pas mus: šokio, judesio, dramos, sapnų, bioenergetinės analizės, kvapų, gongų, muzikos, knygų ir t. t. Kiekvienas, pasidomėjęs giliau, gali pasirinkti terapiją pagal savo skonį ir pomėgius arba tinkančią pagal poreikius.

Kada prireikia psichoterapijos

Lietuva pamažu vaduojasi iš psichologinės sveikatos stigmatizavimo, todėl vis daugiau kalbama apie psichoterapiją. D. Žukauskienė pažymi tai, kad įvairios terapijos formos skirtos ne tik kritinėse situacijose esantiems žmonėms. „Be abejo, psichoterapija gali būti naudinga kiekvienam žmogui, kuris yra atsidūręs kryžkelėje, sudėtingoje situacijoje, kai norima save motyvuoti imtis kokybinių pokyčių, kai sunku padaryti sprendimus. Tačiau geštalto terapija skirta ne tik tiems asmenims, kurie susidūrė su problemomis, bet ir tiems, kurie nori geriau save pažinti ir suprasti, kas vyksta su jais ir jų gyvenime.

Terapiją verta išmėginti vien tam, kad suvoktum, kaip gyveni, ar nekuri toksiškų santykių, ar nepapuolei į priklausomybės pinkles, ar neužklupo somatiniai negalavimai, – vardija pašnekovė. – Daugelis kūno sutrikimų įveikiami per psichoterapiją. Susitikimai su psichoterapeutu yra puikus būdas, padedantis nagrinėti egzistencinius klausimus, išgedėti netektis ar sklandžiau išgyventi skyrybas.“

Knygos ir filmai

Skirtingi psichologai ir terapeutai per susitikimus su klientais organizuoja jiems priimtiniausias terapijos rūšis. D. Žukauskienė įvairias problemas spręsti padeda pasitelkusi daugybės žmonių mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimų formas – knygas ir kino filmus.

„Biblioterapiją savo praktikoje taikau dažnai, nes esu bibliofilė – tikra knygų mylėtoja. Kai jaučiu, kad klientui vienos valandos pokalbio yra mažai, kai norisi jam duoti ką nors, kas būtų tinkama pagal mūsų pokalbio temą visą likusią savaitę, knyga tampa geriausia mano pavaduotoja. Knyga dažnai būna mus jungiantis tiltas, bendra tema, apie kurią galime diskutuoti.

Niekada nerekomenduoju klientui knygos, kurios nesu pati prieš tai perskaičiusi. Biblioterapijai taikau ir savo rašytus tekstus, šiemet išleistą knygą „Skolinta iliuzija“, kurią parengėme drauge su Kamila Golod. Vykstant grupinei terapijai, bendrais skaitomais tekstais kviečiama diskutuoti, ginčytis, formuoti nuomonę, požiūrį, plėsti akiratį“, – pasakoja pašnekovė.

D. Žukauskienė sako, kad nei pasaulyje, nei Lietuvoje nėra naujas dalykas ir kino terapija. „Ją galima rekomenduoti kaip būdą, padedantį pagelbėti sau. Kino filmai skatina žmones įsijausti į personažų gyvenimus, išgyventi jų jausmus, emocijas, rasti naujų sprendimų. Filmai veikia kaip katalizatoriai – jie suaktyvina užslėptas žmonių emocijas, iškelia nematomas temas. Apie filme regėtus žmones daug lengviau kalbėti nei apie save patį. Taikant kiną kaip psichoterapijos priemonę galima filmą žiūrėti kartu su klientu ir jį aptarti – tai didina kliento ir terapeuto pasitikėjimą vienas kitu, bendrystę. Filmai skiriami ir kaip namų darbai klientui, kad šis ateitų juos pažiūrėjęs ir kad per sesiją būtų galima kelti klausimus, dalytis nuomonėmis. Siūloma pasikalbėti su filmų herojais: „Ką tu pasakytum jai, jei būtum jo vietoje?“, „Ką padarytum kitaip nei filme?“, „Kokios filmo pabaigos norėtum tu?“ ir pan.“

Svarbu atsirinkti

Šaltuoju metų laiku iš tiesų daugiau sėdime prie televizorių, tačiau, pasak specialistės, nereikėtų žiūrėti visko iš eilės. Tam, kad filmas veiktų teigiamai, būtų savotiška terapijos forma, reikia išsirinkti tinkamą.

„Komedijos yra lengvi antidepresantai rudens vakarais, tinka visai šeimai. Juoko terapija, kaip dar viena terapijos rūšis, – mano mėgstama ir rekomenduojama. Gedintiesiems rekomenduoju melodramas, nes paverkti kartu su filmų herojais yra sveika ir nevaržo klientų. Jautriems žmonėms derėtų vengti mistikos ir siaubo filmų, įaudrinančių fantaziją ir dažnai sukeliančių nerimą, baimę“, – pataria D. Žukauskienė.

Anot jos, prie kai kurių filmų verta sugrįžti ir ne po vieną kartą. „Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mėgsta pakartotinai žiūrėti kai kuriuos filmus ar filmukus. Naujumo jausmo nebuvimas vaikus ramina, leidžia jiems įsiminti personažų žodžius, įsigyventi į juos – tai suteikia saugumo, ramybės jausmą.

Suaugusieji filmus pakartotinai žiūri tam, kad dar kartą sugrįžtų prie tam tikrų momentų, kad juos dar kartą išgyventų, pergalvotų ir išjaustų. Ne pirmą kartą žiūrimas filmas – kaip pasiteisinęs vaistas, kurio poveikį jau žinai ir kurio nori dar. Tiesa, skirtingų filmų poveikis nevienodas – vieni ramina, kiti motyvuoja, treti trikdo ir kelia minčių.“

Pirmiausia verta pasidomėti

Filmų ir serialų prikurta gausybė. Deja, kai kurie jų gali padaryti ir blogą įtaką, pavyzdžiui, sukurti troškimą siekti neįgyvendinamų standartų profesinėje srityje arba kuriant asmeninius santykius. Tad verta įsiklausyti į specialistų rekomendacijas.

„Būna gerų terapijų ir gerų terapeutų, bet būna ir prastų... Su filmais viskas taip pat. Psichoterapeuto rekomenduotas ir aptartas, išnagrinėtas filmas gali būti veiksmingas vaistas, o savarankiškai peržiūrėtas gali būti ir nuodas. Terapijos tikslams skatinu žiūrėti tik tuos filmus, kurie yra išbandyti ir kurie pasižymi geru terapiniu poveikiu. Psichikos sveikatos specialistai yra sudarę rekomenduojamų filmų sąrašų. Kviečiu į juos atsižvelgti, – kalba geštalto terapeutė. – Tačiau net ir populiarių filmų (kad ir animacinių) žiūrėjimas turi naudos. Kino terapija skatina kalbėti, todėl ji veiksminga savyje užsisklendusiems žmonėms. Teigiamas vakarų, kai visa šeima bendrai žiūri filmus, poveikis – bendra veikla, laisvalaikis, vienijantys šeimos narius. Filmai stimuliuoja jausmus, veda link diskusijos, bendravimo – tai yra geriausias kino terapijos privalumas, nes šeimoje dažnai to trūksta.“

Beje, specialistė reabilituoja siaubo filmus. Anot jos, kino terapijai gali pasitarnauti ne tik šviesūs, gražūs ar juokingi filmai. „Siaubo filmai nėra blogai, kartais jų prireikia žmonėms, turintiems lakią vaizduotę, neišreikštos pasyvios agresijos, – būtent žiūrint siaubo filmus ji atsipalaiduoja. Siaubo filmai tinka ir nepataisomiems optimistams, vaikštantiems su rožiniais akiniais, mat jiems tokie filmai suteikia kitokio spektro išgyvenimų. Be to, šio žanro filmai grūdina ir didina atsparumą kasdienybės stresui, įvairiems netikėtumams. Tačiau šiuos „vaistus“ reikia dozuoti“, – pažymi D. Žukauskienė.

Naudinga pažiūrėti

Specialistė išskiria keletą filmų, kurie pasižymi terapiniu poveikiu. „Paskutiniu metu Lietuvoje rodoma daug gerų filmų. „Išgyventi vasarą“ žiūrėjome su bipolinį afektinį sutrikimą turinčiais terapijos dalyviais. „Terapija“ – vienas geriausių filmų tiems, kurie sunkiai priima pagalbą iš šalies, ypač vyrams. „Antroji aš“ – filmas apie dabarties aktualijas, apie įtraukiančią kitą realybę. Trumpas, bet stiprus filmas „Senas šautuvas“ – apie savižudybių problemas. Tiems, kurie pasiilgę romantikos ir siekia sušildyti jausmus, tinka filmai „Prieskonių krautuvėlė“, „Medisono grafystės tiltai“.

Gerumo ir ryžto kupinas filmas „Bėk, berniuk, bėk“ rekomenduotinas ūgtelėjusiems vaikams kartu su šeima žiūrėti. Didelio intensyvumo jausmų treniruotė šeimai su vyresniais vaikais – „Palikti sniegynuose“. Apie kitokius nei mes, norinčius mylėti ir gyventi, pasakojama filme „Riba“. Apie meilę gamtai ir kartu siekiant ugdyti dėmesį, atidumą ir kantrybę – „Sengirė“. Tiems, kuriems norisi stipresnių psichologinių įžvalgų, patartina pažiūrėti „Palaidokite mane po plintusu“. Gilių minčių ir diskusijų vakarams tinka mini serialas „Juodasis veidrodis“. Paauglystė ir seksas paprastai ir aiškiai atskleidžiami seriale „Sekso terapija“, o „Dogvilis“ rekomenduotinas tiems, kurie nori gelbėti pasaulį. „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – vaistai tiems, kurie yra ties skyrybų riba“, – vertingą sąrašą vardija D. Žukauskienė.

Pats sau terapeutas

Vienas didžiausių kino terapijos privalumų yra tai, kad kiekvienas ją galime pritaikyti patys sau. „Iš tiesų daugelį terapijose naudojamų dalykų mes darome kasdieniame gyvenime ir jų nelaikome psichoterapija, nors sulaukiame panašaus poveikio. Kai liūdime, į rankas imame ir skaitome knygą – mintyse pagyvename kitur. Kai tampa vieniša, įsijungiame filmą ir nusikeliame į kino pasaulį, kuriame kartu su herojais išgyvename jų gyvenimo dramas. Knygos ir filmai mums leidžia mokytis iš svetimų klaidų ir gyti nuo panašių ligų. Pasivaikščiojimai rudenėjančiu mišku yra spalvų terapija, kuri mus nuteikia pozityviai ir ramina. Tad, gerai pagalvojus, mes dažnai patys sau esame puikūs terapeutai, – šypsosi pašnekovė. – Tačiau nebijokime, reikalui esant, kreiptis į specialistus. Terapija reikalinga tuomet, kai problemai spręsti, save pamatyti iš šalies reikalingas kitas, nešališkas, bet profesionalus žmogus. Kai kasdienė aplinka nebegirdi ir nebemato žmogaus problemos, o pats žmogus yra pasimetęs, sutrikęs ar kenčiantis, verta aplankyti psichoterapeutą. Visada prasminga skirti laiko sau, sustoti, susimąstyti ir su kuo nors pasikalbėti apie save. Psichoterapija yra laikas sau.“

Daiva Žukauskienė
Daiva Žukauskienė

Naujausi straipsniai