Iš kunigo floristu patapęs Edgaras: „Nebemačiau kunigiškos tarnystės prasmės“

Edgaras Vegys/Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-05-24 08:13
Floristo ir tapytojo Edgaro Vegio gyvenimo kelias primena knygą. Kaip ir planavo, tapo kunigu, tačiau po kelerių metų suvokė, kad ši tarnystė – ne jam. „Įteikiau laišką su prašymu atleisti iš kunigystės pareigų ir išėjau į platų pasaulį nebe kaip kunigas, o kaip menininkas“, – atskleidžia pašnekovas.

Meniškos prigimties Edgaras galimybę tapti kunigu ėmė svarstyti dar mokydamasis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse.

„Augau krikščioniškoje terpėje, labai intensyviai dalyvavau krikščioniškojo jaunimo veikloje, įvairiuose sąskrydžiuose, jaunimo dienose. Be to, priklausiau Lietuvos Kolpingo draugijai, kuri vadovaujasi kunigo Adolfo Kolpingo idėjomis, dalyvavau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo veikloje. Teko dalyvauti ir įvairiose pasaulio jaunimo dienose, susitikimuose, prisidėti prie jų organizavimo, savanoriauti..., – vardija E. Vegys. – Kai esi apsuptas tokio gausaus būrio jaunų žmonių, nebijančių liudyti savo tikėjimo (ypač tada, prieš keliolika metų), jautiesi viso to labai įkvėptas. Pavyzdžiu man tapo ir jauni kunigai, dirbę su jaunimu. Lyg savaime kilo klausimas: gal galėčiau ir aš su krikščioniškuoju jaunimu bendrauti iš kitos pusės – patarnauji jiems kaip kunigas? Tokie svarstymai greitai virto sprendimu stoti į Kunigų seminariją, nors tuo metu jau buvau įveikęs pirmąjį atrankų etapą Vilniaus dailės akademijoje.“

Mamai pasakė ne iškart

E. Vegys pasakoja, kad jo sprendimas stoti ne į Dailės akademiją, o į Kunigų seminariją artimiesiems buvo netikėtas. „Mama, galima sakyti, reagavo skaudžiai. Jai buvo labai keista, nes nesitikėjo, kad priimsiu tokį sprendimą. Tiesą sakant, tai, kad stosiu į Kunigų seminariją, mamai pasakiau jau įstojęs – rugpjūtį, o rugsėjį kroviausi daiktus ir išvykau studijuoti, – prisimena pašnekovas. – Visąlaik buvau auklėjamas pats būti atsakingas už savo sprendimus, todėl mamai neliko nieko kita, tik priimti mano sprendimą. 

Kitų artimųjų, giminaičių nuomonių šiuo klausimu nelabai žinojau. Tiesa, tam tikri atgarsiai mane pasiekė po keliolikos metų (šypteli). Kad ir kaip ten būtų, artimųjų nuomonė nebūtų nieko pakeitusi, nes tuomet gyvenau krikščioniškojo jaunimo susitikimais, jaunų žmonių idealizmo dvasia ir svarbus man buvo tik mano apsisprendimas.“

Metai seminarijoje

Edgaras pasakoja, kad studijos Kunigų seminarijoje kartu su parengiamuoju kursu trunka net septynerius metus, tačiau per tą laiką gaunama ne tik teorinių paskaitų, bet ir daug praktinių užsiėmimų, prasmingos veiklos. „Parengiamajame (propedeutiniame) kurse ne tik klausėme mokomųjų dalykų (beje, jie man sekėsi tikrai neblogai), bet ir lankydavome neįgaliuosius Markučių dienos centre, patarnaudavome vargšams „Betanijos“ valgykloje. Tos patirtys buvo labai įdomios ir svarbios.

Po propedeutinio kurso prasidėjo įprastos studijos, jos taip pat nebuvo nuobodžios. Ypač patiko sociologija, psichologija, tam tikros filosofinės ir Biblijos disciplinos. Kai esi smalsus, įdomus kiekvienas dalykas. Vėliau reikėjo atlikti pastoracines praktikas – teko keliose parapijose pabūti klieriku, vasarą patarnauti vaikų jaunimo stovyklose, net vykti į krikščioniškojo jaunimo stovyklą JAV, į kurią kasmet pakviečiama keletas klierikų. Taigi iš pradžių buvau patenkintas, kad pasirinkau būtent tokį kelią“, – pasakoja pašnekovas.

Edgaras Vegys/Asmeninio albumo nuotr.
Edgaras Vegys/Asmeninio albumo nuotr.

Pradžia ir pabaiga

Baigęs Kunigų seminariją, tačiau dar neįšventintas į kunigus, E. Vegys atliko tarnystę kaip diakonas Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje. Tuo metu jis dar negalėjo aukoti mišių, bet patarnaudavo žmonėms kitais būdais: pasitikdavo juos zakristijoje, vesdavo paskaitas sužadėtiniams, skaitydavo pamokslus.

„Paskui mane trumpam perkėlė į Druskininkų (Ratnyčios) parapiją, ten buvau klebono padėjėju, kalbant pastoraliniais terminais – kunigu vikaru. Darbas čia buvo įdomus, nes galėjau bendrauti su jaunimu. Mane kviesdavosi mokytojai į tikybos, taip pat į lietuvių kalbos pamokas, kai buvo nagrinėjami tam tikri bažnyčios gyvenimą atspindintys kūriniai, pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, kai kurie Fiodoro Dostojevskio raštai. Man buvo labai įdomu diskutuoti su jaunimu. Greta turėjau ir kitų pareigų parapijoje: laidotuvės, krikštynos, mišios. Vis dėlto po kelerių metų ši mano tarnystė baigėsi“, – atskleidžia Edgaras.

Pasivijo neišpildytos svajonės

„Iki šiol negalėčiau pasakyti, kad suklydau pasirinkęs kunigystės kelią, kad tai buvo ne man. Jis ir man, bet gyvenimas taip jau sudėlioja, kad imi ieškoti naujų patirčių, abejoti. Kai pradėjau studijuoti, teko užmesti savo menus, nors jie man, meniškos prigimties žmogui, visuomet buvo be galo svarbūs. Taigi, kai neturėjau progos kurti, tapyti, vis pakurstydavo mintis, kad gal padariau klaidą tada nenuvažiavęs į stojamuosius egzaminus Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau, kai įsisuki į studijų procesą, vėliau į darbą, imi vyti tas mintis šalin... Ir vis dėlto jos tave pasiveja. Man vis labiau norėjosi grįžti prie to, ką pamėgau dar vaikystėje, – prie tapybos. Kai į rankas vėl paėmiau teptuką, supratau, jog tai mane džiugina daug labiau nei kunigystė. Žinoma, šios veiklos viena kitai netrukdė, bet nenorėjau veidmainiauti prieš save, – atvirauja. – Jaučiau, kad atbukau nuo kunigystės.

Trejus metus dirbau ne su žmonėmis, o kaip arkivyskupo sekretorius administracijoje, kartą per dieną aukodavau mišias ir tuo kunigiška tarnystė baigdavosi. Vėliau tapau Lietuvos kariuomenės kapelionu, tada vėl atsirado daug tiesioginio ryšio su žmonėmis, bet mano mintys jau buvo kitur. Taigi nusprendžiau atsisakyti tų pareigų, nors būtent iš jų gavau valstybinį atlyginimą ir visas socialines garantijas. Jaučiau, kad eidamas kunigystės pareigas elgiuosi nesąžiningai prieš Lietuvos kariuomenę ir žmones, kuriems patarnauju. 

Po truputį pradėjau vengti įsipareigojimų ir ėmiau koncentruotis į menines veiklas, ieškoti, ką galėčiau veikti šalia tapybos, iš ko galėčiau pragyventi. Taip atradau floristikos studijas ir tvirtai supratau, kad gyvenimą galiu sieti tik su meninėmis veiklomis, kad verčiau daryti tai, kas man patinka ir leidžia jaustis laimingam, nors nebūtinai suteikia finansinį stabilumą.“

Edgaras Vegys/Asmeninio albumo nuotr.
Edgaras Vegys/Asmeninio albumo nuotr.

Tikėjimas niekur nedingo

Tvirtai apsisprendęs nebebūti kunigu, E. Vegys parašė laišką popiežiui ir prašymą arkivyskupui tą laišką perduoti. Taip prasidėjo kunigo grąžinimo į pasauliečių luomą procesas. „Tas procesas tebevyksta. Dokumentuose ir pagal bažnytinę teisę vis dar esu kunigas. Niekas mano įgaliojimų nesustabdė, nes tam nėra pagrindo – neturiu nei žmonos, nei vyro, nei vaikų. Tiesiog susitarėme su arkivyskupu, kad, kol laiškas keliauja, gyvenu pasaulietiškai, nebevykdau kunigo pareigų. Taigi procesas, galima sakyti, yra gana paprastas: parašiau laišką, įteikiau jį ir išėjau į platųjį pasaulį kurti savo gyvenimo nebe kaip kunigas, o kaip menininkas, floristas. 

Noriu pažymėti, kad kunigystę palikau ne dėl to, kad supykau ant bažnyčios ar kad mane nuvylė hierarchija arba tikėjimas, – tiesiog ten savęs neatradau. Ir toliau esu ir būsiu praktikuojantis katalikas. Apsilankau bažnyčioje, bendrauju su kunigais, tikinčiaisiais, kurie toliau nori palaikyti ryšį su manimi. Tikiu Dievą, todėl tikėjimas mano gyvenime ir buvo, ir liko. Kaip juokais sakau savo bičiuliams kunigams, niekas per daug nepasikeitė: stovėjau vienoje altoriaus pusėje, o dabar stoviu kitoje su visais žmonėmis ir galiu tai pačiai bažnyčiai patarnauti kitaip“, – sako pašnekovas.

Drąsa nemeluoti sau

E. Vegys neabejoja, kad perėjęs į kitą altoriaus pusę pasielgė teisingai, ir neslepia, jog tam reikėjo daug drąsos. „Kai priprantame prie tam tikro gyvenimo būdo, jo teikiamo saugumo ir finansinio stabilumo, būna nejauku ką nors keisti, nes keisdamas nežinai, kaip viskas susiklostys. Tačiau, jei nesijauti laimingas tam tikroje vietoje, nelaimingas esi ne vienas – nelaimingi būna ir greta esantys žmonės. Manau, kad, jeigu veikla, kuria užsiimi, netenkina, jeigu ji atrodo beprasmė ir nedžiugina, tikrai verta ieškoti kitos. Man buvo lygiai taip pat – nebemačiau tarnystės prasmės ir nusprendžiau, kad, jei noriu būti laimingas, spinduliuoti ir dalytis džiaugsmu, turiu ką nors keisti.

Esu įsitikinęs: tie žmonės, kurie skundžiasi, jog be galo pavargsta darbuose, pavargsta, tikėtina, ne dėl to, kad tikrai sunkiai dirba, o todėl, kad juos išvargina širdžiai nemielos veiklos. Paskutiniais kunigystės metais atsisėdęs rašyti puslapio ilgio pamokslo, po to pakildavau tiesiog išsunktas. Jaučiau atsakomybę nepasakoti parapijiečiams pasakų, nekopijuoti iš kitur, vietoj to pasakyti ką nors prasminga ir todėl kaip reikiant nusikamuodavau. O dabar, dirbdamas floristu, galiu dvi paras be pertraukų puošti erdves renginiams ir jaustis puikiai. Galiu atsisėsti prie drobės, neatsitraukdamas valandų valandas dėlioti potėpius ir jaustis pakylėtas. Tai tik įrodo, kad pagaliau tikrai einu savo keliu“, – džiaugiasi Edgaras.

Naujausi straipsniai