Iš sostinės – į kaimą su 20 alpakų: „Jos – dėl grožio ir draugystės“

Tadas Vėbra
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-10-05 14:54
Prieš septyniolika metų menininkas Tadas Vėbra gyvenimą sostinėje iškeitė į kaimo ramybę. „Esu meno mylėtojas, tačiau gyvūnai man taip pat prie širdies. Jie ramina, padeda pasijusti tikra gamtos dalimi“, – žvelgdamas į dvidešimties įspūdingų alpakų būrį sako pašnekovas.

Kas jus paskatino iš didmiesčio keltis gyventi į kaimą ir kaip sugalvojote auginti Lietuvoje retus gyvūnus? 

Esu žmogus, nestovintis vietoje, mėgstu pokyčius ir naujoves. Tiesa, keisčiausia gali pasirodyti, kad augau ir visą gyvenimą gyvenau Vilniuje. Esu šimtaprocentinis senamiesčio vaikas, o va, gyvenu kaime (juokiasi). Nors septyniolika metų jau čia, kasdien dirbti važiuoju į miestą. Darbuojuosi reklamos srityje. Kadangi darbas įtemptas, mieste stinga ramybės, atsipalaidavimo. Tai mane ir paskatino keltis į gamtos prieglobstį. Anksčiau, būdavo, po darbų leki pas vienus, pas kitus draugus į sodybas, prie ežero važiuoji. Kiek gali lakstyti – taip su žmona Elena ir sugalvojome įsigyti kažką savo. Bet ieškojome sodybos, kuri nebūtų labai nutolusi nuo Vilniaus. Nuo mūsų kaimo iki miesto lygiai 30 kilometrų. 

Persikėlę į sodybą, iš pradžių auginome landsyrų veislės šunis, vėliau įsigijome 30 rūšių dekoratyvinių vištų, kalakutų, ančių, žąsų... Esu nepastovus, vis galvoju, kokiais gyvūnais dar paįvairinti ūkį. Taip kilo klausimas – kodėl gi nepabandžius auginti alpakų? Tiesa, gyvūnėliai mūsų ūkyje ne dėl verslo, o savo malonumui. 

Apie alpakas išgirdau maždaug prieš septynerius metus, o pirmąsias kelias įsigijau prieš trejus. Dabar mūsų ūkyje jų jau dvidešimt. Pirkau iš Lenkijos, taip pat Lietuvos ūkių, vėliau jau ir mūsų ūkyje jos atsivedė jauniklių.

Ar alpakų auginimas yra toks, kokį ir įsivaizdavote? 

Žinoma, prieš įsigydamas jas skaičiau, domėjausi. Tačiau kai jau atsiranda gyvūnas ūkyje, realiai pamatai, kiek ta teorija veikia. Alpakos – labai įdomūs gyvūnai, kiekviena turi savitą charakterį. Būna, kad jos spjaudosi ir spardosi. Taip ginasi jausdamos pavojų. Žmonės kartais klaidingai galvoja, kad visos labai meilios ir švelnios, kad prie visų drąsiai galima prieiti ir paglostyti. Iš šimto gal viena tokia pasitaiko, kuri geranoriškai prisileidžia žmogų. O dauguma alpakų yra labai atsargios, bendrauja per atstumą. Jei kokią morką paduosi, gali prieiti, bet tuojau vėl atsitraukia. 

Tiesa, kad šie gyvūnai naudojami neįgaliųjų terapijai? 

Tiesa, tačiau ne visos tinka terapijai. Alpakos labai smalsios, jas galima išdresuoti, prisipratinti. Jeigu kasdien skiri joms daug dėmesio, vedžioji už pavadėlio, jos pripranta prie žmogaus ir tampa artimos, tikros draugės. Tokios alpakos vedamos ir pas ligonius, įvairių negalių turinčius žmones. 

Ar daug priežiūros reikia šiems augintiniams? 

Nors alpakos kilusios iš kalnuotų vietų, kur klimatas visai kitoks nei Lietuvoje, daug priežiūros jos nereikalauja. Aukštai kalnuose, žinoma, oras retas, žolė skurdesnė, todėl ten alpakos būna liesesnės, visgi vilna geresnė. Kuo vilna plonesnė, tuo ji švelnesnė. Auginant alpakas svarbu aptverti teritoriją, kad gyvūnai neišsilakstytų. Žiemą jos užsiaugina storą kailį ir puikiai išgyvena – užtenka iš medinių lentų sukalti sandėliuką. Svarbu tik kad nepūstų vėjai. Dabar jas laikau angare, kur jokie vėjai joms nebaisūs. Kartą per metus pasikviečiame kirpėją, kad gyvūnams nagus patrumpintų, dantis pašlifuotų. Kartais ir ligos jas užpuola. Tada suteikiame pagalbą. Bet sunkiomis ligomis alpakos dažniausiai neserga. Kartais apninka erkutės, bet užtenka tik aliejuku patepti. Atvažiuoja ir veterinaras vitaminų suleisti. Iš esmės jas auginti paprasta. Alpakos ėda žolę, tiek vasarą, tiek žiemą rupšnoja šieną ir gauna kombinuotų pašarų su vitaminais. 

Apkirpti alpakas reikia gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, kai naktys būna šiltesnės. Tiesa, kiekvieną alpaką apkerpame skirtingai. Taip įdomiau ir lengviau tada jas atskirti. Kiekvienai suteikiame ir vardą. 

Per metus alpakų vilna užauga nuo 6 iki 10 centimetrų. Vilnos tankis taip pat būna skirtingas. Nuo patinų nukerpame šiek tiek daugiau vilnos. 

Ar tiesa, kad patinai draugiškesni? 

Taip. Bet tai paaiškinama – alpakų patelės dažniausiai laukiasi jauniklių ir dėl to yra atsargesnės. O patinėliai vaikšto sau laisvi ir kaulija pašaro (juokiasi). 

Tiesa, alpakas suerzinti gali šunys. Su jais jos nedraugauja. 

Sakykite, kas visgi smagiausia auginant šiuos gyvūnus? 

Žinoma, kad labiausiai žavi jų grožis. Dėl to ir stengiuosi įsigyti įvairiausių spalvų. Būna tokių skirtingų: šampaninės, pilkai mėlynos, juodos, smėlinės, tamsiai rudos su raudonu atspalviu, baltos... Rečiausios – pilkai mėlynos. Labai gražios rudos į raudonumą.  

Tiesa, kad alpakos nemėgsta vienatvės, geriausiai jaučiasi būdamos būryje? 

Tiesa, jos, kaip ir avelės ar stručiai, saugiai jaučiasi būdamos būryje. Likusios po vieną alpakos liūdi. Beje, šie gyvūnai be galo jautrūs, išgyvena didelį stresą net tada, kai yra kerpami. Pavyzdžiui, kai apkirpome vieną jauniklį, jis kelias dienas buvo kaip nesavas, nieko neėdė, kol galiausiai atsigavo. 

Koks pagrindinis jūsų alpakų auginimo tikslas? 

Auginame jas dėl grožio ir draugystės. Kad būtų gražiau pažiūrėti, stengiuosi jų įsigyti kuo įvairesnių atspalvių. Tie, kurie alpakas laiko dėl vilnos, perka baltas. Žinoma, apkirpus alpakas ir mes turime vilnos. Suverpiame ją ir guli padėta. Tiesa, esame prisimezgę kojinių. Jos nepakeičiamos – ir šiltos, ir natūraliai vėdinasi. Turime pasisiuvę ir antklodžių iš alpakų vilnos. Jos labai šiltos ir lengvutės. Pasigaminome ir striukių. Tačiau kitiems gaminių nepardavinėjame, verslo iš to nedarome. Vilna nesensta, tad gal kada nors ją plačiau panaudosime. Tegul sau guli (šypsosi).  

Kuo ypatinga šių gyvūnų vilna? 

Ji labai tinka alergiškiems žmonėms. Alpakų vilna šešis kartus šiltesnė už avių vilną, todėl nėra pigi. Kai šalta, alpakų vilna šildo, o kai karšta – vėsina. Taip yra todėl, kad vilnos plaukeliai per visą jų ilgį turi oro burbuliukus, todėl atspindi šiluminę spinduliuotę. Šių gyvūnų vilna be galo švelni. Ypač malonaus švelnumo – pirmoji jauniklių vilna, todėl pirmą kartą kerpant gyvūną gaunama pati geriausia vilna. 

Ar su kitais alpakų augintojais susitinkate, pabendraujate? 

Žinoma, turime įkūrę Alpakų ir lamų augintojų asociaciją, siekiame propaguoti šiuos gyvūnus, supažindinti plačiąją visuomenę su jais. Ateityje reikėtų susisteminti alpakų ūkius. Dabar jų Lietuvoje yra apie dvidešimt. Bene didžiausias alpakų ūkis – Vilkaviškyje. Ten ūkininkai laiko daugiau kaip šešiasdešimt šių gražių gyvūnų. Bet yra ir tokių žmonių, kurie augina po tris, keturias alpakas. Taip pat dėl grožio, kaip egzotinį gyvūną. Joms nereikia daug erdvės. Tris alpakas galima auginti ir šešiuose aruose, bet reikėtų tik papildomai atvežti žolės, kad turėtų ką paskabyti. 

Kiek alpakų reikia turėti ir kiek tektų dirbti, kad jų auginimas atsipirktų? 

Daugiausia uždirbti galima iš alpakų jauniklių ir vilnos. Žinoma, kuriant verslą reikia aukoti daug laiko, įdėti nemažai jėgų. Nukirpus alpakas reikia vilną iškaršti, rasti, kas pagamintų kokybišką produkciją. Ką gali, darai pats, ko ne – užsakai pas kitus. Gali samdyti mezgėjus. O paskui dar reikia ieškoti, kur produkciją parduoti. Viskas yra darbas. Tad turi labai patikti visa, ką darai.   

Ar daug smalsuolių apsilanko jūsų ūkyje? 

Didelio smalsuolių antplūdžio nepageidaujame, nes nesame tam pasiruošę, bet žmonės vieni per kitus apie mus sužino, tad užvažiuoja. Ateityje galbūt čia ir bus visas zoologijos sodas, bet tam reikia įdėti nemažai darbo, būtini ir pagalbininkai. Ir dabar turime įvairių gyvūnų: štai vaikštinėja emu stručiai, galima pasigrožėti dekoratyviomis vištomis, spalvingais paukšteliais... Vien stručių pas mus šiuo metu penkiasdešimt. Žmonėms jie labai patrauklūs. Nuo jų ir pradėjome dairytis į įdomesnius gyvūnus. Kiek galima auginti vištas, kad ir dekoratyvias (juokiasi).

Nors iš tiesų tokių vištų plunksnos gražesnės nei povų. Jei ateityje sugalvosime įkurti didesnį gyvūnų parką, reikės ir avyčių, ožkyčių, danielių. Šalia alpakų tinka auginti ir lamas, kuriomis galima joti. Įdomūs gyvūnai kupranugariai. Jie gali puikiausiai gyventi ir Lietuvoje. Mūsų šalyje yra keli mini zoologijos sodai, kuriuose šie gyvūnai auginami. Mums reikėtų susitvarkyti aplinką, paruošti voljerus, o gyvūnų visada sugalvosi, kokių ir kur nusipirkti. Svarbu, kad vaikams būtų įdomūs. Juk suaugusieji dažniausiai zoologijos soduose lankosi būtent dėl vaikų. Gyvūnai suteikia tiek daug teigiamų emocijų. Pabuvęs tarp jų, kiekvienas tampa ramesnis, pajunta glaudesnį ryšį su gamta.   

 

Naujausi straipsniai