Jaunųjų maltiečių vadovė Neringa: „Tokia veikla jaunus žmones labai užaugina“

Neringa Sukauskaitė/Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2020-03-31 18:01
Prieš trylika metų prie Lietuvos Jaunųjų maltiečių judėjimo prisijungusi Neringa Sukauskaitė sako, kad savanorystė ją labai užaugino, suteikė stiprybės, drąsos, pasitikėjimo savimi. „Mūsų tikslas ne tik padėti vargstantiems, bet ir per socialinę veiklą ugdyti jauną žmogų“, – sako Lietuvos Jaunųjų maltiečių vadovė.

Neringa, kaip ir kada tapote maltiete?

Istorija smagi (šypsosi). Apie maltiečius sužinojau dar paauglystėje – švęsdama savo gimtadienį. Per šventę viena mano draugių atsiprašė, kad negali ilgiau pabūti, nes su maltiečiais yra suplanavusi veiklą. Net pyktelėjau – per mano gimtadienį?! Bet draugė paaiškino, kad maltiečiams yra davusi žodį ir turi jo laikytis. Nuo to laiko pradėjau domėtis šia organizacija – įdomu buvo sužinoti, kuo ji tokia ypatinga, kad draugė vidury gimtadienio turi išeiti. O kartą nusprendžiau paprašyti jos, kad ir mane nusivestų pas maltiečius, parodytų, kas ten realiai vyksta. Taip patekau tarp draugiškai nusiteikusių, gerus darbus darančių žmonių. Ir pasilikau (šypsosi).

Prisimenate savo pirmąją užduotį pas maltiečius? 

Taip, savanoriauti pradėjau gimtajame mieste Rokiškyje. Pirmąją dieną prisimenu su šypsena – tąkart visi maltiečiai vilkėjo juodos spalvos marškinėliais, o aš, norėdama pasipuošti, apsirengiau baltai. Mūsų darbas buvo tvarkyti apleistus kapus. Jaunųjų maltiečių nufotografuoti atėjo vietinio laikraščio fotografas. Keistai atrodžiau nuotraukoje viena tokia – kaip baltas taškas (juokiasi). Bet tai, žinoma, smulkmena. 

Galite papasakoti daugiau apie Maltos ordiną, keliose pasaulio valstybėse yra vykdomos veiklos?

Maltos ordinas vykdo veiklą 125 valstybėse. Lietuvoje vadinamės Maltos ordino pagalbos tarnyba. Tai katalikiška organizacija. Teikiame pagalbą vargstantiems žmonėms. Pagrindinės veiklos sritys yra trys: pagalba vaikams, neįgaliesiems ir seneliams. Su neįgaliaisiais važiuojame į Lurdą, rengiame jiems stovyklas. Seneliams tiekiame maistą, organizuojame senjorų klubus. Dirbdami su vaikais iš sunkumus patiriančių šeimų, užsiimame su jais įvairiomis veiklomis Vaikų dienos centruose. Dar mūsų veiklos akiratyje – slauga namuose, pirmoji bei pavežėjimo pagalba. Maltiečiai veikia 40 miestų ir šiandien vienija 1500 savanorių. Trečdalis iš jų – jaunieji maltiečiai. Mes nesame atskira organizacija, tačiau turime savo strategiją, nuostatus, vadovą, centrinį biurą, grupių vadovus. Esame subūrę 20 jaunųjų maltiečių grupių, vienijančių apie 500 savanorių.

Neringa Sukauskaitė/Asmeninio albumo nuotr.
Neringa Sukauskaitė/Asmeninio albumo nuotr.

Koks svarbiausias jaunųjų maltiečių tikslas? 

Tie, kurie sako, kad pagrindinis mūsų tikslas – padėti seneliams, ne visai teisūs. Svarbus mūsų tikslas – jauno žmogaus ugdymas per socialinę veiklą. Su šia žinute ir keliaujame daryti prasmingų darbų. Savanorystė jaunuoliui – puiki galimybė augti, tobulėti, įgyti naujų žinių, kompetencijų, susipažinti su labai įvairialypiu gyvenimu, ugdyti socialinį jautrumą. Žinoma, mes, jaunieji maltiečiai, darome tą patį, kaip ir visi maltiečiai, – rūpinamės vaikais, seneliais, neįgaliaisiais. Tokia veikla jaunus žmones labai užaugina. 

Kas labiausiai skatina jaunus žmones prisidėti prie maltiečių? 

Kartais jie negali aiškiai įvardyti, kodėl pas mus atėjo. Tačiau po kurio laiko jau plačiau pasakoja, ką ši veikla jiems davė. Jaunųjų maltiečių „namukas“ stovi ant keturių kolonų. Pirmoji iš jų – socialinė veikla – aprėpia labai daug: lankome vienišus senelius, organizuojame jiems įvairius renginius, daug bendraujame, kai kurie po mokyklos skuba pas senjorus nunešti maisto ir pasikalbėti. Rudenį turime didelį renginį – gerų darbų savaitgalį, į kurį įsitraukti kviečiame visas Lietuvos jaunųjų maltiečių grupes. Raginame atvykti į gerų darbų savaitgalio sostinę – kaskart renginys vyksta vis kitame mieste. Bet gerus darbus galima daryti ir ten, kur gyvenate. Kūrybingieji jaunieji maltiečiai prigalvoja įvairiausių iniciatyvų.

Kokios kitos jaunųjų maltiečių veiklos kryptys?

Antroji maltiečių „namuko“ kolona – dvasinis ugdymas. Kadangi organizacija yra katalikiška, dažnai renginiai pradedami Šv. Mišiomis. Jaunųjų maltiečių laukia piligriminiai žygiai, kelionė į Lurdą, vyksta įvairių katalikiškų švenčių minėjimai. Dvasinių vertybių puoselėjimas ir ugdymas mums tikrai svarbūs dalykai. Trečioji kryptis – formaliu ugdymu paremti mokymai, kuriuos vedame jaunimo grupėms. Esame išmokyti profesionalų. Grupėms organizuojame mokymus skirtingomis temomis, pavyzdžiui, kaip elgtis su seneliais (atpažinti jų ligas, spręsti konfliktus), kaip parengti projektus ir pan.

Tokie mokymai padeda žymiai geriau suprasti vyresnio amžiaus žmones – suvokiame, kad jie dažnai būna pikti, nes turi tam tikrą ligą, sukeliančią neadekvatų elgesį. Kursus vedame visuose miestuose savanoriaujantiems jauniesiems maltiečiams. Labai stiprios grupės yra susibūrusios regionuose. Dabar veiklą atnaujiname Vilniuje, kur ji buvo sustojusi. Kaune kol kas jaunųjų maltiečių nėra. Didžiuosiuose miestuose jaunimui siūloma labai daug skirtingų veiklų, ko nėra regionuose, todėl jauni žmonės mažesniuose miesteliuose taip noriai ir prisideda prie maltiečių veiklų. Ne paslaptis, kad pagalba kitiems kartais gali būti ir skaudi, psichologiškai sunki, jai reikia pasiruošti. Mūsų tikslas – kad jaunieji maltiečiai imtų vesti mokymus ir kitoms jaunimo organizacijoms. Mums jau 26 metai, todėl tikrai turime kuo pasidalyti, ką papasakoti. 

Ketvirtoji jaunųjų maltiečių kryptis – laisvalaikis. Per Atvelykį tradiciškai rengiame sąskrydį, į kurį suvažiuoja jaunimas iš visų miestų. Dalijamės patirtimi, kuriame bendras veiklas. Kasmet susitinkame skirtingoje vietoje. 

Į savo veiklą po truputį integruojame ir penktą kryptį – norėtume mokyklose rengti jaunuosius paramedikus, kurie gebėtų teikti pirmąją pagalbą, kol atvyksta greitoji medikų pagalba, kad jie žinotų ką ir kaip daryti. Šie jaunuoliai galėtų budėti ir miestuose per dideles šventes. Kas gali būti svarbiau už žinojimą, kaip žmogui išgelbėti gyvybę. 

Kokių asmeninių tikslų vedami jauni žmonės pas jus dažniausiai ateina? 

Vieni ateina savanoriauti, tikėdamiesi išspręsti savo asmenines problemas: padėdami kitiems ir patys galime daug ką suprasti. Dar kiti ateina norėdami įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, padidinti savivertę, išspręsti vienišumo problemą. Daugelis nori jaustis reikalingi. Nemažai jaunų žmonių pas mus atvilioja vertybės. Noras padėti silpnesniam – stiprus motyvas. Savanoriaujant gera susirasti bendraminčių, draugų, su kuriais galima prasmingai leisti laisvalaikį. Jauniems žmonėms taip pat svarbu jausti bendruomeniškumo dvasią, priklausyti grupei, darančiai gerus darbus. Jaunuoliai šioje organizacijoje įgyja naujų žinių, daug kas jiems yra nepatirta ir nauja.

Neringa Sukauskaitė/Asmeninio albumo nuotr.
Neringa Sukauskaitė/Asmeninio albumo nuotr.

Apie šiuolaikinius jaunuolius vyresnioji karta mėgsta sakyti, kad jie yra abejingi, pasyvūs, niekas jiems neįdomu...

Man pikta girdėti tokias kalbas. Dirbu su jaunais žmonėmis, kurie yra labai gyvi, veiklūs, turintys stiprias vertybes. Savaime suprantama, kad yra visokių jaunuolių. Susidūrusi su probleminiais jaunais žmonėmis ne kritikuoju, bet visada keliu klausimą – o kas už tokio jų elgesio slypi? Gal jų aplinka buvo sudėtinga, kažkas juos atstūmė? Jauno žmogaus abejingumas, aštrus elgesys turi istoriją. Tokiu atveju visiškai nesinori teisti, bet norisi klausti: kas žmogų taip įskaudino, ką jis savo viduje nešiojasi?

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai bando jaunimą lyginti su savimi, bet tai neįmanoma, nes jie gyveno kitu laikmečiu, buvo kita politinė sistema, socialinės sąlygos. Taip pat svarbu suprasti, kodėl vyresni žmonės mąsto kitaip. Jie daugelio šiais laikais savaime suprantamų dalykų tiesiog nebuvo mokomi, pavyzdžiui, atvirai reflektuoti. 

Lankant pasiligojusį vienišą senelį, kuris šiandien negali sau leisti nusipirkti pyragėlio, galvoji, kad kažkada jis irgi buvo jaunas, veiklus, tikėjo savo idėjomis. Tokiomis akimirkomis mąstai, ką gali padaryti, kad jo gyvenimas būtų šviesesnis.

Kai girdžiu sakant, kad jauni žmonės nemotyvuoti, vėl kyla klausimas – kam jie nemotyvuoti? Manau, kiekvieną jaunuolį galima sudominti atradus jam patrauklią sritį. Gal tiesiog per retai paklausiama, ką jauni žmonės norėtų veikti? Jaunuolis – toks įdomus žemėlapis, kurį norisi nagrinėti. Jeigu skirtingos kartos daugiau tarpusavyje bendrautų, o ne teistų viena kitą, visiems būtų daugiau naudos, galima būtų daugiau nuveikti. 

Kaip manote, ar mūsų šalyje žmonės vis labiau supranta savanoriškos veiklos prasmę? 

Manau, su laiku požiūris tikrai keičiasi. Savanoriaujantys žmonės vaikus jau auklėja kitaip, todėl jų atžaloms savanorystės nauda bus akivaizdi. Tiesa, nors dirbant savanoriu būna ir skausmingų patirčių, grąža – labai didelė. Pasiaukojimo kultūra Lietuvoje irgi vis labiau auga. Tik norisi, kad žmonės suprastų, jog geri darbai yra reikalingi ne tik prieš Kalėdas, kai norime išpirkti nuodėmes, bet nuolatos. Vis dėlto vien tai, kad žmonės domisi, skambina, klausia, kaip gali prisidėti prie gerų darbų, jau išduoda požiūrio pokyčius. 

Ką jums asmeniškai reiškia savanoriška veikla? 

Kai pats savanoriauji, nelabai gali tai įvardyti. Tiesiog eini ir darai, kas tuo metu reikalinga. Šioje srityje turiu nemažai patirties, esu perėjusi skirtingus etapus, todėl bandau įsivardyti svarbiausius motyvus iš naujo. Per keliolika metų įgijau daug žinių, surinkau skirtingų patirčių, sutikau daugybę nuostabių žmonių, su kuriais užsimezgė tvirta draugystė. Be to, čia galiu augti, atrasti save, įgyti vis daugiau pasitikėjimo, drąsos, nugalėti baimes. 

Kokios veiklos su maltiečiais labiausiai jus palietė, sujaudino iki širdies gelmių?

Jautriausios akimirkos – bendraujant su seneliais. Lankant pasiligojusį vienišą žmogelį, kuris šiandien negali sau leisti nusipirkti pyragėlio ar nueiti į teatrą, galvoji, kad kažkada jis irgi buvo jaunas, veiklus, tikėjo savo idėjomis. Tokiomis akimirkomis užplūsta daug skirtingų jausmų, mąstai, ką gali padaryti, kad jo gyvenimas būtų šviesesnis. Ši veikla man vis primena, kad ir pati turiu močiutes. Atradusi laisvo laiko visada važiuoju jų lankyti. Dabar dar aiškiau suprantu, kad žmonių laikas yra labai ribotas.

Jeigu kiekvienas aplankytume savo senelius, skirtume jiems daugiau laiko, išklausytume, jau būtų labai daug. Todėl taip gražu matyti, kai jaunuoliai atsisuka į silpnesnius senjorus ir bando jiems padėti. Užmezgus artimą kontaktą, pamatai, kad tie žmonės turi tiek daug, sava išmintimi gali mus motyvuoti. Lankydami senelius jauni žmonės pamato, kaip atrodo skurdas, skausmas. Kai šiais laikais paburbame, jog kažkas gyvenime sunku, pasiklausius senelių istorijų apie sunkumų kupiną gyvenimą, tampa aišku, kad gyvename rojuje. Už jį, už tą iškovotą laisvę turime būti jiems labai dėkingi. Tokie gražūs atradimai ir yra didžiausias atlygis už savanorišką veiklą. Esu laiminga, kad paauglystėje patekau į tinkamą bendruomenę, kurioje galėjau augti ir tobulėti. Savanorystė tikrai turi gilią prasmę.

Naujausi straipsniai