Kaip slaugant sergantį artimąjį nesusirgti pačiam?

Slauga / 123RF.com nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-07-05 11:51
Retos šeimos istorija apsieina be ilgai trunkančių ligų ar negalavimų. Seni, jau pasiligoję tėvai, neįgalūs vaikai ar onkologinėmis ligomis sergantys giminaičiai artimiesiems tampa dilema: slaugyti patiems ar ieškoti pagalbos iš šalies? Prieš priimant šį sprendimą „Asmens sveikatos klinikos“ psichologė-psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė pataria įsiklausyti į save ir gerai pasverti visus „už“ ir „prieš“, nes tokioje situacijoje kyla iššūkių ne tik ligonio, bet ir jį prižiūrinčių žmonių sveikatai.

„Slaugant onkologine liga sergantį žmogų dar gali būti vilties – jis gali pasveikti. Kitaip yra su tėvais, kurių sveikata laikui bėgant ima silpnėti ir tai yra labai ilgas procesas. Iš pradžių mes į jį nekreipiame dėmesio, nes kasdieniame gyvenime dažnai nuneigiame senatvę, nereaguojame į ją liudijančius pokyčio ženklus. Tačiau pamažu imame pastebėti, kad mama ar tėtis tampa nebe tokie, kokie buvo, kai mus augino, mumis rūpinosi. Prasideda naujas etapas – pamažu mūsų mamos ar tėčio ima nebelikti“, – sako D.Balčiūnienė.

Staiga pablogėjus sveikatai, pvz., ištikus insultui, šeima patiria didelį šoką. Tačiau ir žmogui pamažu silpstant laukia sunkumai. Iš pradžių slaugyti senus tėvus galime imtis su dideliu rūpesčiu, entuziazmu, tačiau kiek vėliau prasideda nuovargis. Juk slaugant sergantį, nusilpusį žmogų susiduriama ne tik su fiziniais, bet ir su psichologiniais ir materialiniais sunkumais. Ligonį išlaikyti brangu, tad slaugytojai dažnai neatsisako įprastų darbų. Taip dirbant dvigubą darbą, labai lengva pervargti. Ligonį slaugantys artimieji gali jaustis vieniši, palikti likimo valiai, be to, jiems tenka atlaikyti ir sergančio žmogaus emocijų naštą. 

Daiva Balčiūnienė / Asmeninio albumo nuotr.
Daiva Balčiūnienė / Asmeninio albumo nuotr.

Išvargina prieštaringos emocijos

Pasak specialistės, slaugant nepagydoma liga sergančius artimuosius dažnam kyla identiteto krizė. O kas esu aš pats? Ko aš iš tikro noriu? Kokį pasirinkimą aš turiu šioje situacijoje?

Šią krizę suaštrina ir kylančios ambivalentiškos emocijos: meilė, pyktis, kaltė, bejėgiškumas, nerimas, baimė, frustracija.

„Ligonius slaugantiems žmonėms lieka labai mažai laiko sau. Natūralu, kad dėl to pradeda kilti pyktis, kuris, nors ir slopinamas, gali prasiveržti, paskatinti žmogų pratrūkti. Tokius pykčio protrūkius lydi kaltė, kuri vėl įtraukia į nesibaigiančių emocijų grandinę. Tačiau reikia suprasti, kad žmogaus būklei sunkėjant, jam reikės vis daugiau globos, vis mažiau laiko liks sau, vis labiau didės pyktis ir kaltė“, – teigia psichoterapeutė.

Tam, kad sunkioje situacijoje tinkamai tvarkytumėtės su emocijomis, psichologė pataria nesistengti jų neigti. „Reikia pripažinti, kad pykstate. Juk kartais artimiesiems gali netgi kilti minčių „geriau būtų, jei numirtų“ – tai natūralūs pamąstymai tokioje situacijoje. Reikia leisti iškilti ir jiems, juos pripažinti, priimti, galbūt pasidalinti su kitais“, – pataria specialistė.

Anot jos, svarbu turėti su kuo tomis emocijomis pasidalinti – geriausia, su tais, kurie turi panašios patirties, kurie supras, nepasmerks, nedraus jausti taip kaip yra, o ne kaip „turėtų būti“. Tikėtina, kad tokie žmonės nemoralizuos, išklausys, pasidalins savo išgyvenimais bei patirtimi – atsiras parama vienas kitam. Toks pasipasakojimas kitiems, emocijų „išventiliavimas“, jausmas, kad mane kažkas gali suprasti bei palaikyti, padeda. Ir tai nebūtinai privalo būti bičiuliai ar šeimos nariai – dažnu atveju netgi geriau gali padėti psichologas, kunigas ar savitarpio pagalbos grupė.

Suvokus, pripažinus, išreiškus savo emocijas, leidus joms būti, įsisąmoninus savo poreikius bei galimybes, lengviau priimti ir svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, suprantate, kad jums būtų geriausia, jei sergančia mama rūpintųsi slaugė. Tačiau mama gali tam stipriai prieštarauti. Tokiu atveju jums gali kilti daugybė prieštaringų jausmų ir minčių: kaltė, nusivertinimas, baimė dėl aplinkinių reakcijos, sunkumas ištveriant mamos liūdesį, pyktį, bejėgiškumą. Jūs ir patys galite jaustis bejėgiai ir sutrikę: ką tokiu atveju daryti – paklusti mamai ar skambinti slaugei? Jūs ir mylite mamą, ir pykstate, ir turite pasirūpinti savimi, ir jaučiatės kalti, ir norite viso to išvengti – daugybę šių ir kitų emocinių išgyvenimų labai nelengva atlaikyti.

Psichoterapeutė pataria, tad tokiu atveju svarbiausia pirmiausia susivokti jausmuose ir pasidalinti jais su artimais, jus suprantančiais žmonėmis. Tuomet reiktų racionaliai įsivertinti savo galimybes. Kada ir kiek dirbsite? Su kuo galite pasidalinti slaugos rūpesčiais? Kur slaugysite: namuose, ieškosite laikinos slaugos, globos namų ar ligoninės? Kiek tai gali kainuoti? Kokius dar šeimos įsipareigojimus turite? Jei turite vaikų, ar jie pakankamai savarankiški? Galų gale – kaip ketinate pasirūpinti savimi?

Tik atsakius į šiuos klausimus verta priimti sprendimą. Pvz., iš pradžių galite samdyti vieną ateinančią padėjėją, kuri pabus su mama ir padės jai kelias valandas. Išlaidas galite pasidalinti su sese. Su ja keisdamasi kas antra savaitgalį paeiliui nakvosite pas mamą. Vėliau, jei reiks, samdysite antrą slaugę. Jos atlygį padengsite iš mamos santaupų. Sužinosite visą informaciją apie specialiuosius poreikius, galimybes patekti į ligonines, slaugos skyrius, prieinamą savanorių, giminaičių, draugų, socialinės pagalbos skyrių pagalbą. Su sese aptarsite atostogų galimybes ir, kai viena atostogaus, kita rūpinsis mama.

Slaugyti namuose – ne visada geriausias pasirinkimas

Pasak D. Balčiūnienės, Lietuva šiuo metu yra keistoje pereinamoje situacijoje. Dažnai ligonis slaugomas namie, gėdimasi jį atiduoti į slaugos įstaigas. „Svarbu nuimti šią stigmą, nes ilgai sergančių ligonių slaugymas labai apsunkina slaugančiųjų gyvenimą, nepadeda nei jiems, nei ligoniui“, – sako D. Balčiūnienė, pridurdama, kad pamažu šios nuostatos keičiasi.

Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad žmonės ne visada įvertina, kaip ligonio slaugymas gali atsiliepti jų pačių gyvenimui. Pvz., pasitaiko atvejų, kai dukra dėl to, kad galėtų slaugyti sergančią mama, meta darbą. Beslaugydama neretai pati suserga depresija. Mama miršta ir moteris supranta, kad ji yra viena, be darbo, pašlijusia psichine ir fizine sveikata, materialiai neapsaugota. Depresija pasunkėja.

Ligonio buvimas namie atsiliepia ir šeimos santykiams. Pasak psichoterapeutės, jei namie yra ilgai sergantis, neįgalus asmuo, daug kartų padidėja tikimybė, kad tokia šeima patirs rimtą krizę, galinčią atvesti ir prie šeimos iširimo.

„Būtų gerai, jei suaugę vaikai gyventų atskirai nuo tėvų. Šeimai tai sveikiau. Tai svarbu įvertinti priimant sprendimą dėl slaugos. Tačiau, jei neįmanoma kitaip, būtina pagalvoti, kaip pasirūpinsite savo psichologine būsena“, – sako D. Balčiūnienė.

Ji24.lt