Kodėl šiuolaikiniai santykiai taip greitai išyra?

Porelė / 123RF.com nuotr.
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-11-19 09:26
Kodėl šiandien santykiai yra tokie sudėtingi? Kodėl kartais mums nepavyksta mylėti, nors ir labai stipriai stengiamės? Kodėl staiga žmonės nebemoka išlaikyti santykių? Nejau pamiršome, kaip apskritai reikia mylėti? O gal – dar blogiau – išvis pamiršome, kas yra meilė?

Mes nepasiruošę aukotis, nepasiruošę kompromisams, nepasiruošę besąlygiškai meilei. Mes nepasiruošę investuoti visko tam, kad santykiai pavyktų, rašo Ankushas Bahuguna portale mensxp.com. Mes norime visko be pastangų. Mes pasiduodame. Viena vienintelė kliūtis klupdo mus. Mes neleidžiame meilei augti, ir pasiduodame anksčiau laiko.

Ne meilės mes ieškome, o gyvenimo jaudulio. Mes ieškome kažko, su kuo galėtumėme žiūrėti filmus ar eiti į vakarėlius, o ne to, kas mus suprastų mums nepratarus nė žodžio.

Mes leidžiame laiką kartu, tačiau neturime ką prisiminti. Mes nenorime nuobodaus gyvenimo. Nenorime partnerio visam gyvenimui, norime to, kas priverstų jaustis gyvam dabar, šią akimirką. Kai jaudulys praeina, suvokiame, kad nesame pasiruošę kasdienybei. Mes netikime nuspėjamumo grožiu, nes esame apakinti nuotykių jauduliu.

Mes pasineriame į nereikšmingus miesto gyvenimo dalykus, meilei nepalikdami vietos. Mes neturime laiko meilei, neturime kantrybės santykiams. Esame užsiėmę žmonės, besivaikantys materialių svajonių, o meilei tiesiog nebelieka galimybių. Santykiai tapo viso labo patogumas.

Už viską, ką darome, tikimės momentinio atlygio – už tai, ką skelbiame socialinėse paskyrose, už pasirinktas karjeras. Santykiuose norime brandos, kuri ateina laikui bėgant, emocinio ryšio, kuris išsivysto per daugelį metų, pritapimo jausmo, nors to žmogaus visai nepažįstame. Akivaizdu, kad niekas nevertas mūsų laiko, net meilė.

Kiekvienas mūsų geriau praleis vieną valandą su šimtu žmonių, nei visą dieną tik su vienu. Mes tikime „pasirinkimo laisve“. Mes „bendraujantys“ žmonės. Labiau tikime pažintimis su žmonėmis, o ne tikruoju jų pažinimu. Mes godūs. Mes norime turėti viską. Į santykius veliamės dėl menkiausio potraukio ir nuo jų bėgame vos radę kažką geresnį. Mes nenorime išryškinti geriausių to žmogaus savybių. Mes norime, kad jis būtų tobulas. Susitikinėjame su daug žmonių, tačiau retai kada bent vienam iš jų duodame tikrą šansą. Mes visais nusivylę.

Technologijos mus suartino; suartino taip, kad nebėra kuo kvėpuoti. Fizinį mūsų buvimą šalia pakeitė teksto žinutės, balso pranešimai, „snapchat‘ai“ ar vaizdo skambučiai. Nebejaučiame poreikio leisti laiką kartu. Vienas kitam jau įgrisome. Nebeturime apie ką kalbėti.

Esame „klajotojų“ karta, neužsisėdinti vienoje vietoje. Visi turi įsipareigojimų fobiją. Mes netikime, kad esame sutverti santykiams. Mes nenorime įleisti šaknų. Vien mintis apie tai mus gąsdina.

Mes negalime įsivaizduoti viso gyvenimo su vienu ir tuo pačiu žmogumi. Mes tiesiog išeiname. Mes niekiname pastovumą, lyg tai būtų kažkoks socialinis blogis. Norėtume tikėti, kad esame „kitokie“ nei visi. Norime tikėti, kad nepaklūstame socialinėms normoms.

Esame karta, kuri save vadina „seksualiai laisva“. Mes skiriame seksą nuo meilės; arba bent jau taip manome. Esame „santykiavimų-išsiskyrimų“ karta. Pirmiausia užsiimame seksu, ir tik tada sprendžiame, ar norime kažką mylėti. Užsiimti seksu dabar tolygu prisigerti. Darai tai ne dėl to, kad myli tą žmogų, bet todėl, kad nori patirti malonumą.

Trumpalaikis pasitenkinimas yra viskas, ko mums reikia. Seksas be santykių nebėra tabu, o palaikyti santykius nebėra taip paprasta. Dabar yra atviri santykiai, draugai su privalumais, romanai, vienos nakties nuotykiai, santykiai be įsipareigojimų – savo gyvenimuose meilei palikome labai mažai išskirtinumo.

Esame praktiška karta, kuri vadovaujasi vien logika. Mes nebemokame beprotiškai mylėti. Nebeskristumėme toli toli vien tam, kad pamatytume mylimą žmogų. Dėl atstumo mes išsiskirtume. Meilei esame per daug praktiški. Apskritai esame per daug praktiški.

Esame baikšti karta – bijome meilės, bijome įsipareigojimų, bijome suklupti, bijome būti įskaudinti, bijome, kad mums sudaužys širdis. Nieko nebeįsileidžiame ir besąlygiškai nebemylime. Tūnome už sienų, kurias patys sukūrėme; ieškome meilės ir bėgame, vos ją suradę. Staiga „nebegalime to ištverti“. Nenorime būti pažeidžiami. Niekam nenorime apnuoginti savo sielos. Esame per daug atsargūs.

Santykių net nebevertiname. Dėl „smulkesnių žuvelių“ paleidžiame pačius nuostabiausius žmones. Nebelaikome jų šventais.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ko negalėjome užkariauti, tačiau štai, esame čia, tokie nerangūs meilės žaidime – o tai juk vienas esminių žmogaus instinktų. Ir jie tai vadina Evoliucija.

Ji24.lt

Temos:

Meilė Santykiai

Naujausi straipsniai