Kodėl verta aplankyti Raganų kalną?

Raganų kalnas
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-09-29 13:55
„XIX a. Juodkrantė iš mažo žvejų kaimelio per kelis dešimtmečius virto europinio lygio kurortu ir buvo vadinama Kuršių nerijos perlu, lyginama su Prancūzijos Rivjera. Aukso amžius tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos“, – Raganų kalno praeitį atveria įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė dr. Lina Motuzienė.

Raganų kalnas šiemet švenčia savo 40-ies metų jubiliejų. O kaip jis vadintas senovėje, kuo garsėjo?

Dabartinis vadinamasis Raganų kalnas, kuriame įkurta medinių skulptūrų ekspozicija Juodkrantėje, pirmiausia žinomas kaip Ievos kalnas (vok. Evaberg). XIX a. pab. čia buvo apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsivėrė įspūdinga Juodkrantės ir marių panorama. Tai buvo ir lietuvininkų sambūrio vieta. XIX a. pabaigoje Juodkrantės kurorto kultūrinio kraštovaizdžio reprezentaciniais akcentais tapusiuose Eglių slėnyje ir Ievos kalne minios žmonių rinkdavosi švęsti religinio ir folklorinio pobūdžio švenčių, pavyzdžiui, tokių kaip Joninės. Tad neoficialiai ši vieta vadinta ir Jono kalnu. Istoriniai šaltiniai liudija, kad kurti Joninių laužo iš anapus marių kranto garlaiviu atplaukdavo ir Vydūnas kartu su būriu lietuvininkų. Norinčiųjų švęsti būdavo tiek daug, kad net ne visi tilpdavo į laivą... 

Sovietmečiu ši tradicija išnyko, buvo uždrausta? Kokios dabar Raganų kalne vykstančios šventės masina turistus?

Sovietmečiu Joninių tradicija Juodkrantėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nutrūkusi. Po Antrojo pasaulinio karo dėl gyventojų pasikeitimo (buvo apgyvendinta daug naujakurių iš visos Sovietų Sąjungos) Kuršių nerijoje ši tradicija nebuvo populiari. Na, o šiandien Neringoje kuriamos naujos tradicijos. Jau daug metų šią dieną švenčiamas festivalis „Tek saulužė ant maračių“. Raganų kalne vyksta medinių skulptūrų atnaujinimo simpoziumai. Šių metų vasarį, minėdami ekspozicijos 40-metį, pirmą kartą kvietėme svečius iš visos Lietuvos ir užsienio į šventę „Spindinčių sakmių kalnas“. Pasitelkus šiuolaikinio meno technologijas, apšviestos medinės skulptūros lankytojams atsivėrė kitomis spalvomis. Be to, Juodkrantės bendruomenė Raganų kalne pradėjo rodyti vakaro filmų seansus. Ateityje turime planų rengti naujus renginius, tarp jų – ir Raganų kalno Valpurgijos naktį. 

Lina Motuzienė / Asmeninio albumo nuotr.
Lina Motuzienė / Asmeninio albumo nuotr.

Ar ekstrasensai, bioenergetikai yra tyrinėję šią vietovę? Ką jie sako apie jos energiją? Kaip ji veikia žmones? 

Mums nežinomi faktai apie bioenergetikų veiklą Raganų kalne. Galbūt kada nors čia bus sukviestas jų simpoziumas ar atliekami bandymai. Tačiau miškas visais laikais veikė energiškai, pasižymėjo gydomosiomis savybėmis. Tad XIX a., kuriant pirmuosius kurortus prie Baltijos jūros, didelis dėmesys buvo skiriamas pasivaikščiojimų takams miškuose – promenadoms. Jos tiestos siekiant išryškinti kraštovaizdžio patrauklumą, o būtinas jų elementas buvo atokvėpiui skirtos vietos su suolais, akmenimis dekoruotos aikštelės... 

Ar tiesa, kad Raganų kalne kadaise buvo atliekami ir maginiai, apeiginiai ritualai?

 Pasakota, kad nuo neatmenamų laikų šis ypatinga atmosfera pasižymėjęs kalnas buvęs ne tik žmonių traukos vieta, kad čia augančioje sengirėje rinkdavosi raganos ir velniai. Kuriant Juodkrantės kurortą, ryškiausias miško promenados akcentas buvo Bloksbergas (vok. Blocksberg) – išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia „Raganų susibūrimo vieta“. Kas žino, galbūt pavadinimas kilęs neatsitiktinai, gal čia išties vykdavo kokios apeigos ar maginiai ritualai (šypsosi).

Raganų kalnas 1981m.
Raganų kalnas 1981m.

Žinomas faktas, kad ant 60 metrų aukščio kopos, apsodintos jaunais želdiniais, buvo įrengtas medinis įstiklintas paviljonas. Iš jo žvelgiant atsivėrė įspūdinga panorama, aprėpianti jūros, Kuršių marių ir Kuršių nerijos iki Klaipėdos bei Nidos vaizdus. Nuo Bloksbergo promenada driekėsi link Gintaro įlankos palei gilią senais ąžuolais ir bukais apaugusią raguvą, kurios pabaigoje augo didžiulė legendomis apipinta kelių šimtmečių senumo liepa, vadinta Griekų liepa. Mistinio ir realaus pasaulio simbiozė tiems, kurie pasivaikščiodavo šiuo taku, palikdavo didelį įspūdį. Tiesa, medžio skulptūrų ekspozicija „Raganų kalnas“ buvo įkurdinta ne buvusio Bloksbergo vietoje, ant tuomet vadinto Raganų kalno, o piečiau esančioje Juodkrantės sengirės dalyje. Dabar medinių skulptūrų ekspozicija prasideda tarp dviejų į istoriją įėjusių kraštovaizdžių – Ievos kalno ir Wilhelmo aukštumos (jų pavadinimai atsirado XIX a. pab.). 

Kaip sovietmečiu valdžia leido įkurti tokių skulptūrų ekspoziciją? Kieno iniciatyva užgimė Raganų kalnas su velniais, raganomis ir kitais mistiniais personažais?

Vietos girininkas Jonas Stanius, įkvėptas pasakojimų apie Juodkrantės ir kalno praeitį, sumanė atgaivinti juos skulptūrų pavidalu. 1979 m. į pirmąją kūrybinę stovyklą, surengtą Tarptautinių vaikų metų proga, susirinkę liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras. Projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. 1979–1981 m. surengti iš viso trys tokie simpoziumai, per juos 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė dar 71 skulptūrą. Įkvėpimo kūrėjai sėmėsi iš lietuvių etninės kultūros paveldo: pasakų, tautodailės. 

Raganų kalnas
Raganų kalnas

Ar tiesa, kad Smetonos laikais Juodkrantė buvo ponų pamėgtas kurortas?

Nereikėtų pamiršti to, kad iki 1923 m. Kuršių nerijos dalis, kurioje yra Juodkrantė, Nida ir kitos mažos gyvenvietės, priklausė Vokietijos imperijai. Tarpukariu Juodkrantė buvo jau žymus kurortas. Tais laikais ji garsėjo išskirtiniu kraštovaizdžiu ir ypatingomis paslaugomis. Čia buvo unikalus Vilų kvartalas, miško promenadų, prieplauka, modernus maudyklų ir gydyklų kompleksas, restoranų, parduotuvių. Juodkrantė ilgai išlaikė populiaraus kurorto statusą, kiekvieną vasarą priviliodavo apie 4 tūkst. poilsiautojų. Daugybėje to laikotarpio reklaminių leidinių ir brošiūrų ji buvo įvardyta kaip Kuršių nerijos perlas, pabrėžtas jos nuostabus spygliuočių miško ir jūros kvapo prisotintas oras, išskirtiniu gamtos grožiu alsuojantys miško takai. Poilsiautojai iš Klaipėdos ar Kranto (vok. Kranz) į Juodkrantės kurortą atplaukdavo tuo laikotarpiu moderniais laikytais garlaiviais. Viešbučių savininkai daug dėmesio skyrė jų užimtumui ir pramogų kultūrai: vakarais čia vykdavo šokiai, buvo galima išgirsti Lietuvoje garsaus Michelio Hofmeklerio orkestro, Valstybės radiofono orkestro grojimą ar garsaus atlikėjo Kipro Petrausko dainavimą... 

Po Nidos kopomis palaidotas žvejų kaimas. O kokios gamtos stichijos neaplenkė Juodkrantės?

Gamtos išdaigų netrūko nei anuomet, nei dabar: tai ledonešiai, tai keliaujantis smėlis nuo Baltijos jūros grasindavo Juodkrantės gyventojams nunešią jų medinius namelius. Audros niokodavo ir tebeniokoja miškus. Ir ne plėšrieji žvėrys šiuo metu gąsdina sengirę, o žievėgraužiai tipografai – kinivarpos. Karštą vasarą jos sparčiai išplito. Šiuo metu planuojama pašalinti daugiau kaip 300 pažeistų medžių Juodkrantės sengirėje. Ją niokoja ir didžiųjų kormoranų kolonija. Šių paukščių daroma žala nepatenkinti ir vietiniai žvejai, ir miškininkai.

Raganų kalnas  / Neringos muziejų archyvas
Raganų kalnas / Neringos muziejų archyvas

Ar užsienio turistai irgi domisi Raganų kalnu? 

Šiandien Raganų kalnas – vienas lankomiausių ir dažniausiai fotografuojamų Vakarų Lietuvos turistinių objektų. Nuotraukų iš Raganų kalno gausu ne tik praėjusių dešimtmečių asmeniniuose nuotraukų albumuose, bet ir šiandieniniuose socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, vien instagrame randame šimtus keliautojų viešai publikuotų nuotraukų, kuriose užfiksuoti originalieji kalno personažai. Tad kalną galima drąsiai vadinti socialinių tinklų žvaigžde (šypsosi). 

Tiesa, kai kurie lankytojai taip ir lieka neišvydę viso Raganų kalno tako su ten esančiomis žavingomis medinėmis skulptūromis – čia užsukantys turistai (nebūtinai užsieniečiai) labai dažnai pasiklysta. Tenka išgirsti, kad žmonės neretai kažkodėl pasuka ne ta kryptimi, galbūt praradę vietos orientaciją, galbūt pavilioti jūros ošimo, o gal dėl mistinės šios vietos atmosferos, velnių ir raganų...