Koronos karštosios linijos savanoris Benas: „Rūpinkimės vieni kitais ne tik krizės akivaizdoje“

Benas Žeimys/Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-05-09 16:18
Visam pasauliui kovojant su koronavirusu, Lietuvoje sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo įsteigta Koronos karštoji linija. Nemokamu numeriu 1808 galima skambinti visoje Lietuvoje visą parą ir iš visų tinklų. Benas Žeimys – vienas čia dirbančių savanorių.

Benas prie Koronos karštosios linijos prisijungė feisbuke pamatęs įrašą, kad reikalingi žmonės, padėsiantys susitvarkyti su dideliu skambinančiųjų srautu. Norint, kad tokia nemokama paslauga veiktų, prireikė nemažo būrio savanorių, atsiliepiančių į šimtus skambučių per parą. Kaip ir kitos šalys, pirmąkart susiduriame su tokiu virusu, todėl kiekvienam kyla daugybė klausimų – kokie simptomai būdingi, kur kreiptis, kada skubėti išsitirti, o kada konsultuotis su šeimos gydytoju ir t. t. Keičiantis pandemijos mastui, kaskart priimami sprendimai įvesti, griežtinti ar švelninti karantino apribojimus, todėl visuomenei turi būti nuolat teikiama atnaujinta informacija. Tai stengiasi užtikrinti šimtai savanorių.

Pasak B. Žeimio, skambinančiųjų tikrai netrūksta. „Dirbama keturiomis pamainomis. Pirmoji – nuo 7 iki 14 val., antroji – nuo 14 iki 18 val., trečioji – nuo 18 iki 23, o ketvirtoji – nuo 18 iki ryto. Žinoma, pasitaiko, kad visoms keturioms pamainoms padengti nėra pakankamai savanorių, tad kartais tenka padirbėti ir po dvylika valandų, – atskleidžia pašnekovas. – Visi atėjome norėdami padėti, todėl jei mūsų pagalbos reikia ilgiau, pasiliekame.“

Du kompiuteriai ir ausinės

„Du kompiuteriai ir ausinės. Tai viskas, ko reikia kiekvienam Koronos karštosios linijos savanoriui. Viename kompiuterio ekrane pildome lenteles apie kiekvieną skambinusįjį – surašome amžių, gyvenamąją vietą, simptomus, ar buvo išvykęs į užsienio šalį, ar kontaktavo su sergančiuoju, į kokį mobilųjį patikros punktą nukreipiamas ir t. t. Kitame kompiuterio ekrane nuolat dega lentelė su įvairių įstaigų kontaktais. 

Prieš sėdant atsakyti į žmonių skambučius, savanoriai mokomi, turi išklausyti tam tikro protokolo. Mokymai vyksta kaskart, kai mūsų gretas papildo nauji savanoriai ir kai keičiasi Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymai. Pavyzdžiui, pradžioje į mobiliuosius patikros punktus nukreipdavome tik asmenis, kuriems pasireiškė bent vienas iš koronaviruso simptomų ir kurie per keturiolika dienų buvo išvykę į užsienį arba turėjo kontaktų su sergančiuoju. Vėliau šios taisyklės nebegaliojo ir pasitikrinti siųsdavome visus medikus ir vyresnius nei 60 metų žmones, kuriems pasireiškė infekcijos simptomai. Dabar tikrintis nukreipiame visus, pajutusius nurodytus koronaviruso požymius, – aiškina Benas. – Žinoma, tarp skambinančiųjų pasitaiko ne tik sergančių.

Per dieną Koronos karštosios linijos savanoris atsiliepia nuo keliasdešimties iki šimto ir daugiau skambučių. Intensyvumas gali keistis priklausomai nuo paros meto, savaitės dienos – paprastomis dienomis ir vakarais skambinama daugiau nei savaitgaliais ir rytais. Taip pat skambučių žymiai padaugėjo, pasikeitus tvarkai. Suprantama: kuo didesnė visuomenės grupė gali būti nukreipiama tikrintis mobiliuose punktuose, tuo daugiau skambinančiųjų. Pastaruoju metu nebesiskyrė paprastos dienos ir savaitgaliai – skambinančiųjų daug visada.“

Benas Žeimys/Asmeninio albumo nuotr.
Benas Žeimys/Asmeninio albumo nuotr.

Skambučiai skiriasi

Benas pasakoja, kad sulaukia įvairiausių skambučių. „Būna ir tokių, kurie paliečia pačias širdies gelmes, ir tokių, kurie moko kantrybės, reikalauja susitvardyti ir nepasakyti ko nors, ko paskui tektų gailėti, – prisipažįsta jis. – Pikta, kai skambina išgėrę, agresyviai nusiteikę, neturintys ką veikti ar pajuokauti norintys asmenys. Juk tuo metu galbūt mums neprisiskambina žmogus, kuriam iš tiesų reikia pagalbos. Dažnai pasitaiko skambučių, kai gyventojai skundžiasi gerklės skausmu ir klausia mūsų, ar jiems ne koronavirusas, gal galėtume nukreipti išsitirti. Patariame pirmiau pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, nes tai gali būti paprasčiausias peršalimas. 

Būna, kad skambina norintys padėkoti arba paaukoti maisto, medicinos priemonių. Juos nukreipiame linijos vadovams arba pasiūlome rašyti elektroninius laiškus, nurodome pašto adresą. Žinoma, nemažai ir tokių skambučių, kai po poros minučių supranti, kad žmogų reikia ne siųsti į mobilųjį patikros puntą, bet skubiai kviesti jam greitąją medicinos pagalbą. Kaip tik dėl tokių atvejų ir baisu, kad per kažkokius pokštautojus šis asmuo gali nespėti laiku prisiskambinti.

Na, o labiausiai mane palietė vienos garbaus amžiaus moters skambutis. Gana ilgai su ja kalbėjausi, kol pavyko nuraminti. Paskambinusi moteris buvo stipriai supanikavusi, nes nežinojo, kur kreiptis ir ką daryti. Ji buvo visiškai viena, neturėjo jokių giminaičių, kurie galėtų parūpinti maisto produktų. Savivaldybės kontaktų nenorėjo, nes nesitikėjo pagalbos iš jų. Patariau jai kreiptis numeriu 1827 į savanorius, galinčius parūpinti maisto, tai pat daviau Vilties linijos kontaktus, kad kitą kartą užėjus panikos priepuoliui ar kitiems sunkumams galėtų kreiptis į šią psichologinės pagalbos suaugusiesiems liniją. Pasiūliau ir kitos veiklos, kuri padėtų nukreipti mintis, nusiraminti. Atsisveikinome tik tada, kai jaučiau, kad galiu ją saugiai palikti vieną. Tai buvo labiausiai širdį palietęs ir daug ką suvokti privertęs skambutis.“

Savanorystės nauda

Jaunas vyras atvirauja, kad savanorystė karštojoje linijoje reikalauja bendravimo su įvairiais žmonėmis įgūdžių ir, be abejo, jau minėtos kantrybės. „Žinoma, daug gauni ir atgal. Nuo vaikystės žavėjausi savanorystės idėja. Pamenu, dar pradinėse klasėse prieš didžiąsias metų šventes važiuodavome į senelių namus. Vėliau savanoriavau įvairiuose renginiuose. Kai tik atsiranda galimybė, stengiuosi prisidėti prie gerų darbų. Nors niekas už tai nemoka, bet gera ant širdies, nes kažkam padėjai. Kai kas sako, kad karantino laiką galėtume išnaudoti tobulindami save, pabūdami su savimi, tačiau aš manau, kad su savimi visuomet spėsi pabūti, o dabar metas pagalvoti apie kitus, – kalba Benas. – Tai galima daryti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, prisidėti prie savanoriškos Koronos karštosios linijos veiklos, kaip daro būrys paprastų žmonių, medicinos studentų, Šaulių sąjungos narių. Amžius ir patirtis nesvarbu, svarbiausia – noras padėti.

Benas Žeimys/Asmeninio albumo nuotr.
Benas Žeimys/Asmeninio albumo nuotr.

Pilietiškumą, vienybę galime išreikšti ir darydami tai, ko iš mūsų prašoma – laikytis karantino sąlygų, paisyti higienos. Ne metas priimti asmeninius sprendimus, galvoti, kad kiekvienas žinome geriau, kai kalbama apie tokius rimtus dalykus, kaip ligos, virusai. Kiekvieno netinkamas elgesys gali būti pražūtingas – jei ne jam, tai aplinkiniams. Aš pats stengiuosi laikytis būtinų rekomendacijų, saugoti save ir kitus. Kai gražus oras, pakvėpuoti grynu oru vykstu į nuošalesnes vietas, nelankau artimųjų. Nepanikuoju dėl esamos situacijos, tačiau ir nemanau, kad ji nereikšminga, nes manęs asmeniškai nepalietė. Laimė, mano artimieji yra sveiki ir gerai jaučiasi. Gal tik mama kiek papanikuoja, bet stengiuosi ją nuraminti.“

Po karantino

Kaip ir visi, B. Žeimys laukia, kol situacija Lietuvoje ir pasaulyje pasikeis į gera. Prieš karantiną darbo netekęs kaunietis dar svarsto, kuria kryptimi jam pasukus, domina ir muzika, ir dailė, makiažas, patinka rašyti eiles. „Viskas pamažu dėliojasi, bet galutinių taškų dar nėra. Po karantino tikrai daug kas pasikeis, tik dar nežinau, kaip. Manau, kad visi pasibaigus krizei būsime kažkiek pasikeitę. Viliuosi, kad labiau pradėsime vertinti kitus žmones. Man labai gražu, kad esame tokie pilietiški ir vieningi – kai įvyksta didelės krizės, suremiame pečius ir padedame vieni kitiems. Tačiau man norėtųsi, kad dažniau prisimintume šalia esančius asmenis, medikus, kitus sunkiai dirbančius žmones, o ne tik pavojaus akivaizdoje. 

Aš pats jaučiu, kad jau ėmiau keistis, –dalijasi Benas. – Labiau pradėjau vertinti žmones, kurie yra su manimi. Mažiau gilintis, ką rašo žiniasklaida, kruopščiau atsirinkti viešai pateikiamą informaciją ir daugiau galvoti apie kitus. Daugelis turime tėvus, senelius. Kol jie dar šalia, turime juos vertinti, mylėti, džiaugtis, kad jie yra su mumis, ir juos apsaugoti.“

Naujausi straipsniai