Legendinės „Riešutų duonos“ autorius Saulius Šaltenis: „Mene svarbiausia – jausmas ir gyvybė“

Saulius Šaltenis
Autorius: Karolina Bieliauskaitė
Publikuota: 2019-08-25 15:02
Legendinės „Riešutų duonos“ (1978 m.) autorius, ikoniškos Andriaus Šato ir Liukos Kaminskaitės meilės istorijos kūrėjas Saulius Šaltenis sako, kad filmo sėkmės paslaptis – lengvas kūrybinis procesas. Kalbamės su juo apie kūrinių ilgaamžiškumą, ieškome tylos ir įkvėpimo formulės.

Sauliau, kiek kartų pats esate matęs šį filmą?

Turiu prisipažinti, kad po premjeros daugiau jo nė karto nežiūrėjau. O praėjus daugybei metų apskritai bijojau tą daryti. Vėliau imi nerimauti dėl to, ką gali pamatyti, dėl to, kad išvysi ką nors bloga. Vis dėlto galiu pasidžiaugti tuo, kad praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų žmonės vis dar jį žiūri, – vadinasi, gyvybė „Riešutų duonoje“ yra.

Ar prisimenate, kaip kilo mintis sukurti „Riešutų duoną“?

Filmo atsiradimo kaltininkė yra mergaitė Lola iš Argentinos, mano būsimų vaikų motina, meilė kuriai įkvėpė rašyti. Aš jai diktuodavau tekstą, o ji arba žiovaudavo, arba jos akys sudrėkdavo. Man jos emocijos būdavo lyg lakmuso popierėlis, leidęs suprasti, ar gerai rašau. Taip kuždėjosi mūsų sielos. Visas kūrybos procesas buvo lyg žaidimas – be prakaito, šviesus. Tad greitai ir parašiau.

Ar teigiate, kad rašydamas scenarijų nesusidūrėte su jokiais iššūkiais?

Didelių iššūkių nebuvo, nes „Riešutų duona“ jau buvo išbandyta Valstybinio jaunimo teatro scenoje. Kūrinį pritaikiau teatro scenai ir pradėjau repetuoti su aktoriais. Šį darbą vėliau perėmė legendinė teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Galiausiai viskas baigėsi kultiniu spektakliu „Škac, mirtie, visados škac“, šis buvo pripažintas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio valstybių. Spektaklį pamatė režisierius Arūnas Žebriūnas ir užsimojo perkelti jį į didžiuosius ekranus.

Prieš tuos keturis dešimtmečius, sovietmečiu, ne viskas vyko sklandžiai. Pamenu, iš Maskvos gavau laišką, kuriame buvo išdėstyta, kad „Riešutų duona“ yra netinkamas filmas, nes amoralus ir patalogiškas. Tačiau pavyko jį nufilmuoti. Su šviesaus atminimo A. Žebriūnu dirbti lengva, mes supratome ir pajautėme vienas kitą.

O jei to pajautimo su režisieriumi, kurį minite, nebūtų buvę?..

Žinoma, kad vargsti ir vargsti, kai ne ta kraujo grupė (juokiasi). A. Žebriūnas buvo inteligentiškas žmogus. Jo estetika man buvo suprantama.

Esate ir filmo scenarijaus autorius. Kiek dalyvavote jo kūrimo procese?

Kai A. Žebriūnas pakviesdavo, nuvažiuodavau. Manau, reikia kiek įmanoma mažiau kištis į procesą. Jis mane vertino, aš jam buvau geriausias Lietuvos dramaturgas, jis manimi pasitikėjo. Kaip ir Eimuntas Nekrošius teatre. Tai – du režisieriai, su kuriais man buvo smagu ir lengva dirbti. „Riešutų duonos“ filmavimas praėjo lengvai ir smagiai, nes A. Žebriūnas – meistras, kuris dvelkė nepriklausomybės laikų Lietuvos kvapu.

Prisiminkite, kaip vyko aktorių atranka.

Daugelis aktorių atėjo iš Valstybinio jaunimo teatro scenos: ir Kostas Smoriginas, ir Algirdas Latėnas... Džiaugiuosi, kad filmas pasitarnavo ir suartino aktorius A. Latėną ir Elvyrą Piškinaitę. Jų įkūnytų Liukos ir Andriaus meilės istorija persikėlė ir už ekrano ribų. Matyt, ši juosta žalos niekam nepadarė.

„Riešutų duona“ – nesenstanti klasika, kurią žino ne viena karta. Ką šis kūrinys reiškia jums?

Pirmiausia, kalbant apie „Riešutų duoną“, prieš akis iškyla mano vaikų mama – mergaitė Lola iš Argentinos, kuriai tekstą diktavau dieną ir naktį. Kaip ji žiovaudavo... Kadangi ji jau aname pasaulyje, pirmiausia ją ir prisimenu. Man ši emocija labai asmeniška.

Kitas jausmas susijęs su nemarumu – tu sensti, o kažkas stovi vietoje. Šio kūrinio kokybė – lyg laiko kandims nepavaldaus drabužio. Tai yra išsipildžiusi svajonė – tavo kūrinys nemiršta. Tokie dalykai labai guodžia. Šiuo metu visi knygynai užversti knygomis, bet aš vis pasvarstau, kiek iš tų tūkstančių leidinių yra vertų dėmesio. Gal vos keli...

Tad gal galite įvardyti juostos amžinumo receptą?

Aš irgi dėl to nemarumo labai stebiuosi – juk dabar yra daugybė knygų, kurių autoriai dar gyvi, bet kūriniai jau mirę. Receptas turbūt tas, kad, kaip minėjau, viskas buvo daroma be prakaito ir be dantų griežimo. Man mene svarbiausia – jausmas ir gyvybė. Ne koks nors konstrukcijų dėliojimas ir ne skandalų ieškojimas. Rodos, paprasta istorija, bet kažkaip turi nemirtingumo elementų.

Daugeliui įsimintiniausia filmo scena – apie karvę, kuri nugaišta. Dėl to įsiplieskia konfliktas tarp kaimynų. Kokia juostos scena ryškiausia jums?

Prisipažinimas mylint: „Aš tave labai labai. Ir aš tave, kai nebuvai net gimus...“ Tai, mano galva, nuostabus pavyzdys, kaip reikia išpažinti savo jausmus, nepasakyti visko iki galo, – juk dabar „meilė“ visų lūpose yra kas antras žodis.

Nukeliaukime kiek tolėliau – pakalbėkime apie šiuolaikinių autorių kūrybą. Kaip vertinate šių laikų lietuvišką kiną?

Mažai matau to lietuviško kino, o kiek matau, tai ten viskas gražu, kol herojai nepradeda kalbėti (juokiasi). Tas pat yra ir su lietuvių literatūra. Priežastis ta, kad kūrėjai nesiklauso, girdi tik save. Vienas dialogo sakinys iškart apibūdina žmogų, net nereikia jo aprašymų – ir taip viskas aišku iš jo kalbėjimo būdo. O jeigu visi šneka vienodai autoriaus balsu... Aš savo draugą rašytoją Grigorijų Kanovičių mokiau – sakiau: „Griša, visi žydai tavo balsu šneka, reikia kažką daryti.“ Su šia bėda susiduria visi. Paprasčiausias dalykas – girdėti. Juk tas pats ir su muzikine klausa – vieni girdi subtiliausias natas, kiti ne. Čia tik vienas požymių, parodančių, ar kūrinys geras.

Įsivaizduokime, kad aš esu kūrėjas, kuris nori ir kuriam reikia tobulėti. Kur semtis įkvėpimo, žinių?

Kurti reikia taip, lyg už kampo stovėtų Dievas. Stengtis nuolat atrasti ką nors nauja ir iš gyvenimo išpešti kuo daugiau. Filmų kūrėjai yra kaip knygų rašytojai ar žurnalistai – dabar visi gudrūs prisižiūrėję krūvas filmų, prisiskaitę knygų. Ne taip, kaip sovietų laikais.

Su poetu Sigitu Geda kadaise diskutavome apie tai, kas yra geras literatūros kūrinys. Kūrėjus prilyginome bičių vaško kandims, kurios valgo vašką ir jį perdirba. Ir taip iki septynių kartų (juokiasi). Rašytojas irgi žaidžia panašų žaidimą.

Labai svarbu kūrinio gyvybė ir jos kiekis, ne vien technika. Pamenu, kadaise klausė mano nuomonės apie Lietuvos režisierius. Pradėjome kalbėtis apie Vytautą Žalakevičių. Aš sakiau: „V. Žalakevičius yra meistras, bet jam trūksta dangaus.“ Kas yra tas dangus? Tai – kai kas daugiau, metafizika, kuri gimsta daiktus pavertus metafora.

Sakoma, kad rašymas yra labai sudėtingas, neretai net stichiškas procesas. Kaip rašote jūs?

Man rašymas yra matematika. Dabar daug tokios literatūrinės pliurzės – daug rašytojų. Na, ir puiku – bankų neplėšia (juokiasi). Literatūra ir matematika yra labai arti: skaičiavimas ir pajautimas. Svarbios ir įpareigojančios sutartys su leidyklomis. Bet būtina atsiminti tai, kad, jeigu nežinai, geriau nerašyti.

Dabar madinga atsigręžti į gamtą. Kiek ji svarbi kūrėjui?

Aš jaučiu labai galingą ryšį su žeme ir gamta. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus. Man gamta yra susikaupimas, padedantis nugrimzti į vidinę tylą. Tyloje meldžiamasi Dievui. Ir rašoma tik tyloje. Dabar žmonės jos neturi ir net bijo. Pažiūrėkite gatvėje – ausines užsidėję, garsiai leidžia trankią muziką. Žmonės bijo būti vieni su savimi.

O kaip pabėgti į tą tylą?

Labai paprastai. Atsikratykite nereikalingų triukšmų, nereikalingų žmonių, nereikalingų daiktų, nereikalingų įsipareigojimų. Būkite dėkingi už tai, kad gyvenate, ir gerbkite savo gyvenimą, kurio kito jums niekas neduos. Vėliau bus tik amžinasis gyvenimas. Jeigu einama tokiu keliu, atsiranda tyla.

Aš dabar labai puikiai gyvenu tyloje. Ramu – gyvenime niekšybių nedariau, gerai miegu, senstu, kaip ir kiekvienas. Šiuo metu labiau esu stebėtojas ir skaitau kitus žmones.

Naujausi straipsniai