Nesitaikstė su priklausomybėmis: skaudi patirtis Aureliją išmokė meilės sau

Aurelija Bučmytė
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2019-11-10 10:27
„Gerai žinau, ką reiškia gyventi su priklausomybių turinčiu asmeniu ar būti vieniša mama, todėl šiandien galiu padėti ir kitoms, patekusioms į panašią situaciją“, – sako nemenkus gyvenimo išbandymus sėkmingai įveikusi ir kitoms moterims kelią į laimę rasti padedanti projekto GydymasMeile.lt įkūrėja Aurelija Bučmytė.

Šiandien tiesiate pagalbos ranką kitoms moterims, patyrusioms gyvenimo sunkumus. Kokiomis patirtimis nuklotas jūsų gyvenimo kelias? 

Gyvenau su priklausomybių turinčiais artimaisiais. Mano vaikystė buvo kitokia nei bendraamžių. Taip pat žinau, kas yra vieniša motinystė, ką reiškia gyventi su priklausomybę turinčiu vyru. Buvo tarpsnis, kai savęs nepriėmiau, jaučiau sau neapykantą. Kai esi išgyvenęs ne vieną skausmingą gyvenimo etapą, būna lengviau padėti kitiems, atsidūrusiems panašiose situacijose. 

Tikiu, kad sunkumai nebuvo siųsti be reikalo – kiekviena gyvenimo patirtis mums naudinga ir reikalinga. Žinoma, kai būna labai sunku, nėra malonu, bet tada imi kelti įvairius klausimus, bandai suprasti, kodėl tam tikri skaudūs dalykai vyksta tavo gyvenime ir ko turi iš jų pasimokyti. Dabar aiškiai matau, kad nebūčiau ten, kur esu, negalėčiau padėti kitoms moterims, jei pati nebūčiau išgyvenusi panašių situacijų. 

Sutinkate, kad vaikystėje patirtos psichologinės traumos niekur nedingsta ir turime jas išspręsti, antraip gyvenimo įvykiai kartosis? 

Tikra tiesa. Tai galiu pagrįsti savo pavyzdžiu – užaugusi nesąmoningai pasirinkau išgyventi tą pačią būseną, kokią išgyvenau vaikystėje. Būdama maža patyriau daug įtampos, kurią perkėliau ir į savo šeimą – į gyvenimo partnerius nesąmoningai pasirinkau nuo priklausomybės kenčiantį vyrą. Tikriausiai kitaip ir negalėjo būti, nes vaikystėje šeimoje nemačiau sveikų tarpusavio santykių. Kadangi netikime, kad galime turėti laimingus santykius, pritraukiame tam tikrus žmones, su kuriais vėl kuriame nesveiką ryšį. 

Bendraudama su kitomis moterimis taip pat matau, kad dauguma jų galvoja, jog kuriant santykius būtina kentėti, išgyventi dramas. Tačiau kančia niekaip nesusijusi su harmoningu tarpusavio ryšiu.

Kada pati sąmoningai supratote, kad nėra normalu gyventi taip, kaip gyvenate? 

Dar tėvų namuose supratau, kad taip gyventi nėra normalu. Artimiausioje aplinkoje turėjau kovoti už savo vertybes, moralę. Atsakymų į man rūpimus klausimus ieškojau psichologijos knygose. Jos man tapo gyvenimo atrama. Žinojau, kad, kai tik pabaigsiu mokyklą, eisiu tuo keliu, kurį diktavo mano širdis. Taip ir padariau – po egzaminų iš pajūrio išvažiavau gyventi į Kauną, kur pradėjau studijuoti ir gilintis į socialinį darbą. Kai jau tikėjau, kad išsigydžiau visas žaizdas, dirbant svajonių darbą Priklausomybės ligų bendruomenės reabilitacijos centre paaiškėjo, jog mano savivertė dar buvo labai žema.

Antrąją pusę radau būtent tokiame centre – mano širdį pavergė priklausomybę turintis vyras. Atsikartojo mano vaikystės istorija. Atsipeikėjau tik po metų. Ir antrajai pusei paaiškinau, kad mes atkartojame savo vaikystės istorijas, tačiau mūsų galioje yra viską pakeisti. Namuose jau krykštavo mažylis. Labai aiškiai supratau, kad jei vyrui priklausomybės atsikratyti nepavyks, nenoriu toliau gyventi taip, kaip vaikystėje, nenoriu, kad mano vaikas patirtų tai, ką reikėjo išgyventi man. Suteikiau šansą savo išrinktajam pasikeisti, tikėjausi, kad jis ras jėgų žengti blaivybės keliu. Deja, taip nenutiko.

Antrą kartą gyvenime teko išgyventi jausmą, kai artimas ir brangus žmogus pasirenka ne mane, ne bendrą gražų gyvenimą, o priklausomybę. Tiesa, yra nemažai moterų, kurios su priklausomybių turinčiais vyrais nugyvena ne vieną dešimtmetį, vis tikėdamos, kad jie pasikeis. Bet jeigu pats žmogus jokių pastangų nededa, stebuklas neįvyksta. Tai žinodama ryžausi priimti nelengvą sprendimą – su vyru pasukti skirtingais keliais. Tapau vieniša mama su septynių mėnesių vaiku ant rankų. 

Ką dabar patariate kitoms moterims, atsidūrusioms panašioje gyvenimo situacijoje? 

Svarbiausia – rasti gyvenime atramą. Man ja tapo Dievas. Tikėjimas, malda man padėjo nepalūžti ir priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Tačiau kiekvienai gali būti kita atrama. Svarbu nelikti vienai su savomis problemomis, neužsidaryti tarp keturių sienų, nes pagalbos būdų visada yra. Tokiu metu reikėtų pagalvoti apie vaiką: kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos jam reikia, juk mažieji sugeria viską, kas vyksta aplinkui. Esu savanoriavusi ir vaikų dienos centruose, nemažai teko bendrauti su paaugliais. Kiek daug jie turi prikaupę vaikystės nuoskaudų! Visi kalba tą patį – sako, kad geriau jau tėvai būtų išsiskyrę, nes kasdien patirti stresą gyvenant su priklausomu žmogumi vaikui labai sunki našta. Rami mama – ramus vaikas. Tik laiminga mama gali užauginti laimingą žmogų. 

Su kokiomis dažniausiomis problemomis susiduria vienišos mamos? 

Didžiausios problemos – fizinis nuovargis, kai vienas labai pavargsti su mažu vaiku, ypač jeigu neturi, kas tave pakeičia. Taip pat slegia finansinė našta. Pati jėgas atgaudavau gamtoje. Daug laiko joje su vaikučiu praleisdavome. Drauge jį vesdavausi ir į paskaitas, pas draugus. Tiesa, kai sūneliui buvo treji, sušlubavo mano sveikata – visiškai neturėjau jėgų, sunku buvo atlikti net įprastus kasdienius darbus. Gydytojai svarstė, ar tik nesergu limfoma. Tačiau ši diagnozė nepasitvirtino – man buvo nustatyta autoimuninė liga.

Taip viskas susidėliojo, kad su vaikučiu išvykome gyventi į Indiją. Ten praleidome pusę metų. Buvo labai sveika atitrūkti nuo įprastos aplinkos, aplankyti šventas Indijos vietas. Turėjau daug įvairių vertingų patirčių. Nuomojomės kuklų butuką, gyvenome labai asketiškai. Tai man netrukdė, o vaikai, kaip žinome, lengvai prie visko adaptuojasi. Mano tikslas buvo pabūti ramiai, pagyventi panirus į apmąstymus. Be to, gydžiausi autoimuninę ligą. Pajutau, kad ją suvaldyti galiu vien mityba.

Tas pusmetis Indijoje mane labai pakeitė, išsigrynino gyvenimo tikslai, norai. Turėjau galimybę pasilikti ten gyventi visam laikui, tačiau supratau, kad mano kelias – kitas, kad noriu grįžti į Lietuvą ir padėti kitoms moterims. Atsiskyrimo nuo visuomenės man jau nebereikėjo. Grįžau į gimtąją Klaipėdą. Viskas susidėliojo taip, kad lengvai subūriau vienišų mamų grupę. Daug bendrauju su priklausomybių turinčių žmonių artimaisiais. Dalinuosi su moterimis sava patirtimi, patariu prieraišiosios tėvystės klausimais. 

Kada pati susidomėjote prieraišiąja tėvyste? 

Gal bus keista, bet tada, kai dar neturėjau vaiko. Atvykusi mokytis į Kauną, iškart prisijungiau prie Prieraišiosios tėvystės centro, nuėjau savanoriauti. Prieraišioji tėvystė man buvo savaime suprantama ir artima. Manau, tai harmoningiausias kelias auginti vaikus. Kai gimė sūnus, natūraliai jį auginau pagal šios tėvystės principus. Į vaikų darželį jo nevedu.

Vaikui pirmiausia reikia išmokti gyventi šeimoje. Visuomenėje spės prisibūti. Yra šeimų, kurios į lopšelius atiduoda vos metų ar dvejų sulaukusias atžalas. Manyčiau, tai stipriai per anksti. Galvoju, jog vaikų darželiai labiau reikalingi mums – suaugusiesiems, kad palikę juose atžalas galėtume dirbti, užsiimti savais reikalais. Žinoma, šiais laikais yra įvairių darželių, ugdančių vaikučius pagal skirtingas metodikas. Man labiau prie širdies lauko darželiai. Bet kol kas matau, kad mano dar penkerių neturinčiam sūnui geriausiai būti su manimi. O su vaikais jis pabendrauja socialinių įgūdžių ugdymo mokyklėlėje. Be to, dažnai susitinkame, laiką leidžiame kartu ir su kitų šeimų vaikais. Jam to visiškai užtenka. 

Aurelija, kaip manote, ko šiuolaikinėms moterims labiausiai trūksta? 

Sveikos meilės sau. Kai savimi pasitiki, save gerbi, darai tai, kas patinka, tada priimi ir harmoningus gyvenimo sprendimus. Tiek partnerį, tiek veiklas renkiesi ne iš trūkumo, bet iš pilnatvės. Tada vaikus augini sąmoningai. Iš pilnatvės kuriamas gyvenimas yra aukštesnės kokybės. Tačiau taip pat pastebiu, kad sukurti darnų ryšį su savimi nėra lengva, nes daugelis turime įvairių skaudžių patirčių ir jaučiame šiltų santykių ar harmoningo gyvenimo trūkumą. Žinoma, tėvų dėl to kaltinti nereikia, nes jie, pagal savo supratimą, duoda tai, ką gali geriausiai. Patys turime išsigydyti sielos žaizdas, o tada – aplink save kurti harmoniją. 

Taip pat pastebiu ir didelį visuomenės spaudimą moteriai – gyventi šiais laikais mums nėra lengva. Iš moters tikimasi labai daug: kad būtų nepriekaištinga mama, puiki žmona, energinga namų šeimininkė, tobula karjeristė... O kur dar ideali išvaizda, juk visuomenėje vyrauja tam tikri standartai. Ir jei norime atitikti tas normas, galime įsivaryti neurozę. Vien dėl kūno linijų kiek daug moterų išgyvena... Tad pirmiausia visoms patarčiau eiti savo širdies keliu, gyventi nesivaikant madingų, populiarių dalykų, o tada mažais žingsneliais į gyvenimą atkeliaus laimė. 

Naujausi straipsniai