Organizacijos „Tušti narvai“ vadovė G. Vaitkevičiūtė: „Keisti pasaulį niekada nevėlu“

Gabrielė Vaitkevičiūtė
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-08-31 15:03
„Pasaulyje kailiui per metus nužudoma apie 100 mln. gyvūnų, daugelis jų auginami fermose žiauriomis sąlygomis ir labai kenčia iki paskutinio atodūsio. Tad neįmanoma apsimesti, kad nieko nevyksta, ir sėdėti sudėjus rankas. Juk gyvūnai patys apsiginti negali“, – sako organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė.

Prie jūsų gyvūnų gelbėjimo kampanijos vasarą prisijungė būrys garsių žmonių. Turite rimtą pastiprinimą?

Birželio viduryje pradėjome naują kampanijos, siekiančios uždrausti gyvūnų auginimą ir žudymą dėl jų kailio, etapą. Siekiame suburti kuo daugiau žmonių, kurie aktyviai prisidėtų prie to, kad Lietuvoje būtų uždraustos kailių fermos. Džiaugiuosi, kad bendraminčių būrys didėja. Jau prie mūsų prisijungė daugiau kaip šeši tūkstančiai. Tarp jų ir tokie gerai žinomi žmonės kaip Nijolė Oželytė, Elžbieta Latėnaitė, GJan, Migloko, Algis Kriščiūnas, Agnė Gintalaitė. Žinoma, smagu, kai iniciatyvą palaiko garsenybės, bet šiuo atveju svarbus kiekvienas. Šį žiaurų verslą galime sustabdyti tik su dideliu visuomenės palaikymu.   

Esate viena iš organizacijos „Tušti narvai“ iniciatorių. Iš kur tiek optimizmo?

Idėja kurti „Tuščius narvus“ kilo 2014-ųjų pradžioje. Paskatino aplinkybės – Lietuvoje nebuvo organizacijos, kuri gintų sunkiomis sąlygomis fermose laikomus gyvūnus. Tad negalėjome prie ko nors prisijungti, reikėjo sukurti kažką savo. Buvome maža grupelė žmonių, kurie įkvėpti aktyvistų iš Latvijos ir Lenkijos nusprendė ir Lietuvoje pradėti panašią veiklą. Iš pradžių tai atrodė didelis iššūkis, buvo daug nežinomybės, nelabai supratome, kaip efektyviausiai galime padėti gyvūnams. Daug mokėmės ir domėjomės – pamažu išgryninome savo viziją ir veiklos planą.

O optimizmo suteikia žmonių palaikymas. Juk esame ne pelno siekianti organizacija. Visa „Tuščių narvų“ veikla įmanoma tik dėl paramos, kurią suteikia gyvūnams neabejingi žmonės.

Manote, pradėti keisti pasaulį niekada nevėlu? Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Tikiuosi, kad keisti pasaulį niekada nevėlu, bet geriausia diena pradėti buvo vakar. Mums atrodo, kad laiko vis dar yra, bet gyvūnui, kuris už kelių mėnesių bus uždusintas dujų kameroje dėl kailio, norėtųsi, jog padėtume dabar. Vis dėlto geriau vėliau nei niekada. Man apmaudu, kad XXI amžiuje vis dar reikia įrodinėti, jog kankinti ir žudyti gyvūnus tik dėl prabangos nėra etiška. Ir kad tai neturėtų būti toleruojama išsivysčiusioje visuomenėje.

Pirmasis mūsų žingsnis buvo vaizdinės medžiagos iš kailių fermų paviešinimas. Tada supratome, kad vienas didžiausių sunkumų šiame darbe bus visiškas valstybinių institucijų nenoras bendradarbiauti ar daryti tai, kas priklauso. Nes jie tik viešai deklaruoja, kad bendradarbiauja su gyvūnų apsaugos organizacijomis ir užtikrina jų gerovę. Kai vienintelė institucija (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba), kurios pareiga dirbti dėl gyvūnų, to visiškai nedaro, labai sudėtinga pasiekti realių pokyčių. Kai palyginame situaciją su kitomis šalimis, matome, kad tai nėra normalu.

Kokias šalis turite omenyje?

Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybinės institucijos padeda gyvūnų apsaugos organizacijoms paimti neprižiūrimus ar sergančius gyvūnus. Kitose šalyse jos pačios siūlo pakeisti įstatymus taip, kad gyvūnams būtų sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos. Lietuvoje mes ir kitos organizacijos nuolat atsimušame į sieną. Tenka kovoti ne tik su tais, kurie gyvūnus išnaudoja, bet dar ir su valstybine įstaiga, kuri tuos išnaudotojus gina. Neslėpsiu, kai gyvūnų gerovės ir apsaugos inspektorius kaltina gyvūnų apsaugos organizacijas žiauraus elgesio skatinimu, o kailių fermerius gina ir teisina, truputį nusvyra rankos.

Kas pasikeitė per penkerius jūsų veiklos metus?

Pamenu, į pirmąją mūsų protestų akciją susirinko vos 14 žmonių. Dabar lengvai surenkame ir šimtą, o į eitynes už gyvūnus ateina apie tūkstantis. Pasikeitė turbūt keletas dalykų. Pirma, žmonėms labiau rūpi socialiniai klausimai (ne tik gyvūnų apsauga). Antra, išmokome geriau organizuoti renginius. Negalima visada kaltinti visuomenės, sakyti, kad jai nerūpi. Tereikia sudaryti visas sąlygas išreikšti savo nuomonę, parodyti, kad jie nėra abejingi. Be abejo, daug įtakos turi ir tai, kad gyvūnų apsaugos idėją vis labiau palaiko ir žinomi žmonės.

Svarbiausias pasiekimas šiuo metu yra įregistruotas įstatymo projektas, siūlantis uždrausti gyvūnų auginimą ir žudymą tik dėl jų kailio. Jį pasirašė 18 Seimo narių iš įvairių frakcijų. Tikimės, kad rudens sesijoje jis bus pradėtas svarstyti.

Kaip jums pavyksta užfiksuoti fermerius kompromituojančią medžiagą?

Tam, kad būtų užfiksuota reali situacija, filmuojama be savininko žinios. Kai į fermas pakviečiami žurnalistai, savaime aišku, kad nebus parodyta, kaip yra iš tikrųjų.

Sąlygos gyvūnams fermose beveik vienodos visose šalyse, kuriose jie auginami kailiui. Narvo plotas tokio dydžio kaip keturi A4 formato lapai. Aukštis 45 cm. Tokiame narve gyvūnai laikomi po kelis. Kanadinės audinės, kurių Lietuvoje per metus užauginama ir nužudoma apie 1,5 milijono, yra katės dydžio gyvūnai. Turbūt nesudėtinga įsivaizduoti, kas atsitiktų uždarius kelias kates į tokį mažą narvą pusei metų. Plėšrūs gyvūnai iš neturėjimo ką veikti kartais pradeda kovoti vienas su kitu. Tos kovos baigiasi žaizdomis ar net mirtimis. Kailių fermos iš esmės negali patenkinti net minimalių gyvūnų poreikių.

Ar manote, kad jei žmonės atsisakytų kailinių ar odinių daiktų, liktų tušti narvai?

Net jeigu Lietuvoje niekas nepirktų kailio, vis tiek milijonai gyvūnų būtų žudomi dėl jo. Beveik visas kailis išvežamas parduoti į užsienį. Kailio industrija yra tarptautinė, todėl ir problema turi būti sprendžiama tarptautiniu lygiu. Svarbu uždrausti ne tik kailių fermas, bet ir skatinti dizainerius nenaudoti kailio, o vartotojus jo nepirkti.

Kai kur nors uždraudžiamos tokios fermos, tai siunčia signalą dizaineriams ir vartotojams, kad gyvūnų kailis nėra etiška prekė. Šiuo metu daugiau kaip 1 000 prekių ženklų atsisakė gyvūnų kailio. Daugybė jų labai gerai žinomi: „Armani“, „Gucci“, „Versace“, „Burberry“, „Furla“, „Hugo Boss“, „Prada“ ir „Esprit“. Lietuvoje kailio nenaudoti nusprendė „Audimas“, „Utenos trikotažas“, „D.Efect“, „Happeak“ ir kiti.  

Kai kurios Amerikos valstijos jau svarsto įvesti draudimus dėl gyvūnų kailio pardavimo. Europos šalys, kurios uždraudė kailių fermas, pradeda diskutuoti apie tą patį.

Kita didelė problema yra ta, kad gamintojai kartais griebiasi melo ir natūralų kailį parduoda kaip dirbtinį. Žmonės perka produktą net neįtardami, kad tai tikras gyvūnų kailis. Yra spraga – pagal dabartinius ES teisės aktus, gyvūnų kailis ne visais atvejais turi būti pažymėtas etiketėse. Taigi šiuo atveju nebegalima kaltinti vien paklausos, svarbu mažinti ir pasiūlą.

Kokios šalys jau atsisakė kailinių žvėrelių fermų?

Pirmoji šalis, dar 2000 metais uždraudusi tokias fermas, buvo Jungtinė Karalystė. Paskui tai padarė Austrija ir greitai sekė kitos. Kailių fermas jau uždraudė arba apribojo 17 Europos šalių. Gyvūnų mylėtojai visame pasaulyje džiaugiasi, jų jau neliko ir Vokietijoje.

Ar pati kada nors nešiojote kailinius ar odinius batelius?

Kailinių niekada nenešiojau, nes jau paauglystėje man pradėjo rūpėti gyvūnai. Odinių batų tikrai turėjau, bet gal nuo 17 metų nebepirkau ir jų. 11-oje ar 12-oje klasėje geografijos pamokai ruošiau pristatymą apie kailį ir odą (nebeatsimenu, kodėl) ir radau trumpą dokumentinį filmuką apie drabužiams naudojamus gyvūnus. Kai pamačiau, kaip atsiranda tie dalykai, nebeliko noro jų pirkti. Iki šiol atsimenu per pamoką rodytas nuotraukas su nuluptu ruoniuko lavonu, kaip mokytoja liepė išjungti. Man tada pasirodė keista, kad mes labiau linkę nusisukti, o ne imtis veiksmų, jog tokie vaizdai nustotų egzistuoti. Manau, tie, kurie turi privilegiją žinoti, turi ir pareigą keisti.

Ar nesinori prieiti prie žmonių, dėvinčių kailinius, ir juos paprotinti?

Ne, to niekada nedarau. Pirma, aš nežinau tų žmonių aplinkybių. Antra, tai neveikia. Kai žmogų užsipuola, jo reakcija yra gynyba. Labai sudėtinga pakeisti savo nuomonę, kai tave puola ir sako, kad esi blogas. Dažniausiai pakeičiame savo įsitikimus tik tam pribrendę. Mums daugybė žmonių rašo, kad pamatę vaizdus iš fermų nebegali nešioti kailinių ar kad niekada jų nepirks. Bet dar niekas neparašė, kad nepažįstamojo replikos gatvėje, jog jo kailiniams buvo nužudyta 50 gyvūnų, nulėmė apsisprendimą atsisakyti kailio. Esu girdėjusi absurdišką istoriją, kai merginą su dirbtiniais kailiniais gatvėje užsipuolė aktyvistai ir mėgino ją mokyti, kaip gyventi. Jie net neatskyrė gyvūno kailio nuo dirbtinio. Manau, tai duoda daugiau žalos nei naudos.

Kada galėsite pasakyti, kad padarėte viską, ką galėjote?

Kai ištuštės narvai ar neliks žiauriomis sąlygomis juose auginamų žvėrelių. Remiantis Lietuvos mokslininkų rekomendacijomis, kad būtų patenkinti minimalūs poreikiai nelaisvėje laikomai kanadinei audinei, jai reikia suteikti apie 15-os kvadratinių metrų voljerą, baseiną plaukioti, šakas laipioti, įvairių žaislų ir vietos pasislėpti. Fermose narvo dydis 0,27 kvadratinio metro, jame laikomi keli gyvūnai. Iš tokiomis sąlygomis laikomo vieno gyvūno verslininkai uždirba tik kelis eurus. Pagalvokite, kaip kristų jų pelnas, jeigu vienam gyvūnui turėtų suteikti tiek vietos? Narvas fermoje negali būti ilgesnis negu žmogaus ranka, nes nebus patogu ištraukti gyvūną, kai jį reikės suporuoti ar nužudyti.

Labai norėčiau tikėti, kad ateityje kailis bus užauginamas laboratorijoje, kaip ir oda. Sunku prognozuoti, kada tai įvyks, bet, tikiuosi, dar spėsiu pamatyti.