Parapsichologas G. Mikšiūnas: „Gyvename laikotarpiu, kai iki aukso amžiaus – nebetoli“

Gintaras Mikšiūnas
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-10-06 08:50
„Žmonija valdoma savivaldos principu taip, kad ji tarnautų kaip didelė energijos jėgainė. Tačiau žaidimo taisyklės – ne mūsų. Visus etapus pereina tik turintys didelę širdį, tvirtą stuburą ir lankstų kaip nendrė protą“, – sako parapsichologas, lektorius, „Kvantinio gydovo“ mokyklos vadovas Gintaras Mikšiūnas.

Kodėl žurnalistinį darbą iškeitėte į parapsichologiją ir dvasines praktikas? Gal pajutote, kad metas skelbti tiesą žmonėms?.. 

Ne, nepajutau, kad galiu žmonėms skelbti tiesą. Aš jos nežinojau. Ir nežinau iki šiol. Tai ji mane pasirinko, kaip ir kitus aštuonis milijardus. Aš tik kalbėdavausi su savimi per straipsnius. Viskas prasidėjo dar atgimimo laikais. Būdamas jaunas studentas norėjau atrasti metafizines socializmo, kaip blogio, šaknis. Naivūs ieškojimai atvedė prie visai kitų, daug rimtesnių dalykų. Apie 2000-uosius įstojau į Vilniaus visuomeninę parapsichologijos akademiją, pradėjau versti straipsnius į ezoterinius žurnalus „Žmogus“ ir „Lemtis“. Kaupėsi informacija. Tai daugiau buvo hobis, nes lygiagrečiai dirbau elitiniuose dienraščiuose kaip žurnalistas ir beveik ketverius metus valstybės tarnyboje. 

Savo tinklaraštyje esate minėjęs, kad pasukus sąmonėjimo keliu prasidėjo trukdžiai... Kokie? 

Mane vedė ir tikėjimas, ir abejonės. Pirmiausia norėjau pamatyti, kaip veikia tokios praktikos kaip reiki, ar jos apskritai veikia. Bandžiau suvokti ezoterinių praktikų fizikinę pusę, nes man reikėjo racionalių įrodymų. Juos gauti man padėjo kvantinė fizika. Ir tada atėjo praregėjimas: kuo čia dėta reiki?! Viskas priklauso nuo žmogaus suvokimo, ką jis daro. O trikdžiai atsirado vėliau, apie 2012-uosius, kai ieškojimai nuvedė prie atsakymų į klausimus, ar mes tikrai savarankiški rinkdamiesi, kas skatina atsirasti nelaimes.

Ar tiesa, kad dvasinės praktikos, nors ir padeda tobulėti, kelia pavojų? Gal aukštesnieji pasauliai nesuinteresuoti, kad žmonės taptų sąmoningesni, nes jie minta mūsų žemo dažnio energijomis?

Nėra taip, kad kažkas vagia mūsų energiją. Mes ją patys per savo aklumą atiduodame. Padeda dvasinės praktikos, o nubudimo kelias sudarytas iš etapų. Pirmame reikia bendruomenės, bažnyčios ar klubo. Ten su bendraminčiais mintinai iškalame dėsnius. Paskui bandome juos pritaikyti. Štai toliau ieškančiųjų keliai neretai išsiskiria. Sistema gaudo išsišokėlius – jie yra gundomi nutraukti ieškojimus. Dauguma čia ir sustoja, o sustoję sustabarėja. O kur energijos stovi, veisiasi parazitai. Ir tik nedidelei grupelei bendruomenė yra tik viena iš pakopų – vėliau jie pasuka nelengvu išbandymų keliu. 

Kaip ir kas jums mėgino jums sutrukdyti eiti pasirinktu keliu? 

Aš nepasakyčiau, kad kenkė. Greičiau padėjo. Kaip jūs sužinosite apie akmenį, jeigu į jį neatsitrenksite? Ši istorija apie tai, kaip praregėjau ir sužinojau, kad žmogui ir visai žmonijai daro įtaką nedraugiškai nusiteikusios kitos civilizacijos. Kadangi ezoterika sudarė didesnę mano gyvenimo dalį, norėdavau sužinoti, kas manęs laukia netolimoje ateityje. Apie 2012 metus aš, kaip tyrinėtojas, žurnalistas, artėjau prie labai svarbios informacijos apie tai, kad žmonija yra valdoma, o žemė yra kalėjimas. Parašiau publikacijas apie Kirlianų metodu atliktą tyrimą, kada nuskenuojama ir grafiškai pavaizduojama žmogaus aura. Vienos šalies mokslininkai tyrė politikus ir labai nustebo išvydę, kad jų energiniai kūnai pilni parazituojančių sąsajų su astraliniais pasauliais ir būtybėmis. Tada viskas ir prasidėjo. 

Kas?.. Griūtys jūsų gyvenime?

Akašose buvo įrašyta, jog į mano gyvenimą turi ateiti žmogus, kuris mane sunaikins iš vidaus. Tas žmogus buvo moteris. Aš laukiau ir pasielgiau visiškai priešingai, nei prognozuota, – to žmogaus į savo gyvenimą neįsileidau ir... netrukus sunkiai susirgau. Galėjo baigtis labai blogai. Paskui pradėjau ieškoti, kas daro įrašus akašose. Ar tai buvo atsakas į mano ieškojimus, kad nusukčiau nuo pasirinkto kelio? Informacija atėjo per sapnus ir buvo pasakyta: žmonių likimai surašyti ne Dievo, o programuojami kompiuteriu. Ir tai daro, deja, su mūsų pačių sutikimu ne itin draugiškos būtybės – ateiviai, kurie žmogų genetiškai formuoja jau daugiau kaip 10 tūkst. metų. Jos yra užgrobusios Žemę ir pakeitusios žmogų taip, kad jis maitintų jų pasaulius įvairiais ištekliais, tarp jų ir savo energija. 

Kaip jums pavyko ištrūkti iš to užburto rato? 

Padėjo Robertas Antonas Wilsonas – airis filosofas. Man patiko jo idėja – „aš niekuo netikiu“. Jis propagavo neurologinį reliatyvizmą. Tačiau to nepakanka. Kai žinai, ko nori, kojos pačios ten nuveda ir atsakymai ateina. Viskas labai sudėtinga ir kartu labai paprasta. Kai žmogus pradeda domėtis, kas jis toks, kodėl jis čia, vadinasi, jis bunda. Pats to nenutuokdamas stipriai keičia savo virpesius (energijos dažnius). Tačiau tokie dalykai ne visiems prie širdies. Žmonija valdoma savivaldos principu taip, kad ji tarnautų kaip didelė energijos jėgainė. Mes patys save prižiūrime. Tačiau žaidimo taisyklės – ne mūsų. Tie, kurie eina sistemos neaprobuotais keliais, t. y. dvasiškai tobulėja, yra atpažįstami, ir jų atžvilgiu programuojamos kliūtys. Visus etapus pereina tik turintys didelę širdį, tvirtą stuburą ir lankstų kaip nendrė protą.

Kokią metodiką sukūrėte, kad išsilaisvintumėte nuo vadinamųjų intervencinių programų?

Sritis, kurioje dirbu, vadinama kvantiniu gydymu. Jo tikslas – padėti žmogui nebetarnauti sistemai kaip energijos elementui ir pasiekti darną. Atgauti vidinę ramybę ir galias, kuriomis mus apdovanojo gamta. Pakėlus į reikiamą lygį žmogaus energetiką, jis pats randa atsakymus į savo klausimus. Svarbiausias klausimas – iš aukos būsenos pereiti į kūrėjo, kai likimą imi į savo rankas ir jauti begalinę atsakomybę. Tai galima pasiekti trimis būdais. Pirmasis – per kvantinio gydymo technikas, tokias kaip dvasinis stuburo tiesinimas, vidaus organų atkūrimas, energinių laukų harmonizavimas ir pan. Antrasis – per regresines technikas, tokias kaip regresinė hipnozė, regresinė meditacija. Trečiasis – eiti nepriklausomu gumbų ir mėlynių keliu, kurį pats buvau pasirinkęs. Pastarasis kelias reikalauja daug laiko ir pastangų, nes tenka įveikti ne vieną kliūtį, griūtį. Todėl vienas mano tikslų – skatinti dvasines inovacijas. 

Gyvename laikotarpiu, kai sprendžiamas žmonijos tolesnis likimas, tarp civilizacijų vyksta kova?..

Ir ta kova dabar, po 2012 metų, suintensyvėjo. Baigiasi milžiniškas 26 tūkst. metų ciklas, kuris vadinamas geležies amžiumi. Artėja kitas ciklas – aukso amžius. Žemės kaip sielų gaudyklės nebebus. Faktiškai ji jau nėra tokia. Tam, kad šį naują statusą įtvirtintų, Žemėje turi atsirasti kritinė masė (tam tikras kiekis) sąmoningų žmonių. Todėl aš ir raginau išsivalyti nuo energinių parazitų, nes kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo greičiau pereisime į aukso amžių. 

Tačiau tam priešinasi mums nepalankios jėgos. Ne šiaip sau kuriamas ir diegiamas dirbtinis intelektas (DI). Tai – neorganinės kilmės dirbtinai sukurta gyvybės forma, matrica, intervencinė programa, kvantinis kompiuteris ar apokalipsės raitelis. DI pateikia dirbtinę, iškreiptą realybę, kurią galėtų kontroliuoti. Taigi žmogus turi sukurti saugiklius, kurie neleistų mašinoms progresuoti tiek, kad DI gebėtų išsikelti savarankiškas užduotis ir jas vykdyti. 

Dirbtinis intelektas braunasi į kuo daugiau žmogaus gyvenimo sričių, kad vėliau galėtų perimti žmonijos evoliucijos kontrolę. Jo tikslas – pavergti žmogų. Todėl mąstantys žmonės vis garsiau ima kalbėti, kad svarbu neleisti susieti sistemų, DI vystytis nevaldomai. 

Ką kiekvienas galime padaryti, kad žmonių rasė išsilaisvintų ir negyventų primestoje realybėje?

Neretai žmogui kyla klausimų, ar tikrai yra tiesa, ką mato mano akys ir sako smegenys? Jei nuo šio klausimo atsispirtume ir ieškotume atsakymų, kojos pačios mus nuvestų prie atsakymų. Tam tikra prasme mes gyvename virtualioje realybėje, panašiai, kaip pavaizduota filme „Matrica“, dar vadinamoje dirbtiniu intelektu. Todėl ginčai, ar Žemė plokščia ar apvali, šiuo etapu yra beprasmiai. Jei žmogus nedaro visais įmanomais klausimais asmeninių tyrimų ir savarankiškų išvadų, nieko ir nebus. Reikia bent šiek tiek pakeisti įprastą požiūrio kampą į kasdienius įvykius ir tada atsivers tiesa. Daug kam ji nemaloni, todėl neretai žmogus nededa jokių pastangų ir lieka kaip planktonas banginiams suėsti.

Skelbėte, kad ateiviai negali misti mūsų energija, jei jos dažnis yra aukštesnis kaip 70 proc. šimto balų skalėje. Kas padeda kelti vibracijų lygį?

Nėra vienos nuomonės, koks procentas užtikrina saugumą. Atliekant dvasines praktikas, žmogaus dažnis subtilėja. Esmė – mažinti minčių chaosą. Kuo jo mažiau, tuo smegenų ritmas rimsta. Kuo daugiau ramybės, tuo mažiau tuos padarus maitiname, nes juos pamatome. Jų pamatymas – pusė darbo. Jiems reikia neigiamų emocijų, nuolatinio streso ir kuo daugiau, tuo geriau. Jei jauti, kad išoriniai ir vidiniai įvykiai tavęs neerzina, jeigu gyvenimo aplinkybės nekelia dramų arba tu gebi jų vengti, jas suvaldyti, – tu saugus ir nebesi maistas. Tačiau tampi taikiniu, nes keitiesi, o pokyčių sistemos viduje niekas nenori. 

Ar tiesa, kad esame pranašesnės būtybės už tuos, kurie stengiasi pasinaudoti žmonių civilizacija?

Taip, mes esame potencialiai galingos būtybės. O tie, kurie mumis manipuliuoja, galbūt turi šiokį tokį technologinį pranašumą. Jie ilgai dirbo tam, kad mes save valdytume pagal jų sukurtus algoritmus. Bet mes turime jėgą, kurios jie bijo ir visaip bando ją užgesinti. Jei mes žiūrime į elektroną, ką jis daro? Iš bangos pavirsta į daiktą. Ir šį veiksmą atlieka žmogus – stebėtojas. Vadinasi, išreikšdami valią mes valdome energijas. O energija yra viskas, ką matome aplink. Taigi darykime išvadas, kokią jėgą mes valdome! Ir jie šios mūsų prigimtinės jėgos bijo. Gaila, kad žmogus pamiršta ją turintis. Kai tai prisiminsime, viskas pasikeis. Kaip toje pasakoje „Geltonų plytų kelias“...

Naujausi straipsniai