Rašytojas ir verslininkas Alexas Monaco: „Gyvenu nebijodamas, ką pasakys kiti“

Alexas Monaco
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-12-08 14:16
Rašytojas ir verslininkas Alexas Monaco save vadina becukriu žmogumi. Po šiuo epitetu slepiasi gebėjimas rėžti tiesą į akis ir nesukti galvos dėl to, ką apie tave galvoja kiti. Tačiau vyras neslepia – viso to reikėjo išmokti. Taigi su juo kalbamės apie gyvenimo pamokas, didžiuosius atradimus, vidinio pasaulio transformacijas, požiūrį į save ir į supantį pasaulį.

Alexai, kaip ir kuo gyvenate šiandien? Kokią senąją veiklą tęsiate, kokių naujų projektų imatės?

Šiuo metu baiginėju savo naują knygą ,,Laimingi šunsnukiai: revanšas“, kuri pasirodys šių metų pabaigoje. Suplanuotos ir dar kelios naujos knygos, taip pat visuomenę išjudinsiantys projektai, kurie iškels klausimus ir kvies diskusijai. Man itin rūpi temos, susijusios su meile gyvenimui ir toksiškomis patyčiomis. 

Paskaičius komentarus žinomiausiuose Lietuvos naujienų portaluose net baisu pasidaro, kiek daug žmonės prikaupę pykčio. Esu už pozityvumą, esmines žmogiškąsias vertybes ir pagalbą silpnesniems. Mažai kas kalba apie šiuos dalykus. Televizijoje, vaizdo platformose internete ir kituose medijos kanaluose dažniausiai skleidžiamas hedonistinis turinys, tačiau pamirštama kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu. Paklauskite pažįstamo žmogaus, kokią edukacinę laidą, kurios pamatas yra bazinės vertybės, jis galėtų jums rekomenduoti. Didelė tikimybė, kad negausite solidaus laidų sąrašo. Taigi ruošiu projektą, kuriame bus kalbama apie šviesius žmones, propaguojančius sąmoningą, įkvepiantį gyvenimo būdą. Tikiu, kad gausi mano sekėjų ir bendraminčių auditorija to laukia.   

Ar pamatinių vertybių sergėjimą ir puoselėjimą paskatino kokia nors skaudi asmeninė patirtis, ar tai yra tiesiog vidinis noras skleisti gėrį ir grožį?

Tikriausiai atsakymas slypi žodyje „patirtis“. Vaikystėje norėjau mirti ir man trūko palaikymo. Teturėjau vieną draugą, kuris kartą pasakė: ,,Alexai, su tavimi niekas nenori bendrauti, eik iš čia.“ Mano savijauta priklausė tik nuo to, ką kalba kiti. Nekenčiau savo atvaizdo veidrodyje. Sirgau depresija, sociofobija. Gerai tai pamenu, todėl žinau, ką jaučia žmonės, kurie šiuo metu nepasitiki savimi, galbūt netgi nekenčia savo gyvenimo. 

Kai pasižiūriu atgal, prisimenu, kaip man buvo sunku, todėl turiu pakankamai atjautos. Būtent tai skatina rūpintis vertybėmis, tai yra lyg natūrali motyvacija. Iš dalies ir duoklė žmonėms už tai, kad kažkas buvo dosnus man.  

O kas padėjo išsikapstyti iš tos būsenos? 

Man pavyko rasti mokytoją. Apie jį parašiau knygoje ,,Laimingi šunsnukiai: revanšas“, kuri išeis netrukus. Tai buvo becukris žmogus – jis nieko nevyniojo į vatą. Niekas kitas negalėjo man pagelbėti, o jam pavyko. Matyt, man reikėjo būtent tokio spyrio į minkštąją. Kartais būdavo taip sunku, kad norėdavau spjauti į viską, tačiau dar labiau norėjau pasikeisti. Tas žmogus padarė didžiausią įtaką tam, koks esu dabar. Būtent jo dėka prikėliau charizmą, gulėjusią po storais įvairių įsitikinimų sluoksniais. Jo tiesmukumas ir reiklumas pakeitė mano kalbėjimo toną, iš jo išmokau becukriškumo. 

Ką darote, kad jūsų vaikai nepatirtų to, su kuo vaikystėje susidūrėte jūs?

Tai – sunkus klausimas, nes kiekvienas vaikas į patarimus ar net į panašias patirtis reaguoja labai skirtingai. Kartą vienas žmogus man pasakė: ,,Jeigu nori, kad tavo vaikai būtų laimingi, palik juos ramybėje.“ Pritariu šiai frazei. Vaikams reikia rodyti meilę ir dėmesį, tačiau (ne)nudegti jie turėtų išmokti patys. Kitaip tiesiog nepatirs gyvenimo. 

Na, o ką patartumėte tiems, kurie šiuo metu patiria aplinkinių patyčias?

Neimkite tokių pasakymų giliai į širdį, nes žemintojai nežino nei to, kas jūs esate, nei to, kuo gyvenate. Vidinės kultūros, o ypač atjautos stokojantis žmogus gali pažeminti ne tik išminčių ar kunigą, bet ir mirusiuosius. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo šmeižiamas Gandis... 

Berklio universitete (JAV) atliktas tyrimas, kuriuo įrodyta tai, kad, nesvarbu, koks geras žmogus yra, jam vis tiek labai didelė tikimybė konkurencinėje aplinkoje sulaukti pažeminimų. Taigi priekabiautojai, jei labai norės, tikrai ras priežastį prisikabinti. Vos tik išreikši kitokią nuomonę, patyčių kūrėjai paskelbs, kad esi kvailys. Jeigu pabandysi prisitaikyti prie jų, paaiškinti, suprasti, sulauksi komentarų neva bandai pataikauti. O jei laikysi atstumą nuo priekabiautojų, tuomet pareikš, kad esi pasikėlęs arba kad nežinai, ko nori. Kitaip tariant, etiketė garantuota bet kuriuo atveju, todėl leisk patyčių magnatams loti. Tegul draskosi, o tu eik toliau ištiesęs pečius, kaip siūlo Toronto universiteto (Kanada) psichologijos profesorius Jordanas Petersonas. Būk pavyzdys savo draugams, savo vaikams. Būk įkvepiantis. Siek savo tikslų visa širdimi!

Akivaizdu, kad jūs būtent taip ir darote... Na, o kritikai greičiausiai sako, kad paprasčiausiai tinkamu laiku atsidūrėte tinkamoje vietoje?

Taip, yra ir tokių, kurie kalba neva man pasisekė. Galbūt jiems taip atrodo, bet mano gyvenimas nėra lengvas. Tačiau esu dėkingas už galimybę spręsti problemas, kurias turiu. Nesu nei milijardierius, nei antgamtinių savybių turintis žmogus, tiesiog gyvenu ir kuriu nebijodamas, ką kiti pasakys. Save vertinu už tai, kad sugebėjau pasikeisti, ir už tai, kad mėgstu sunkiai dirbti. Žinau, ko noriu, esu suradęs pilnatvę ir viso to pasiekiau tik atkakliu darbu su savimi. 

Ar būtent ši jūsų patirtis sugula į knygas? Ar iš čia kyla ir tas noras rašyti?

Niekada nemaniau, kad tapsiu knygų autoriumi, taip tiesiog natūraliai išėjo. Kai prieš vienuolika metų įkūriau vieną savo įmonių, reikėjo būdo, kaip ją išpopuliarinti, apie ją papasakoti potencialiems klientams, todėl pradėjau rašyti straipsnius. Buvo sunku, gerokai užtrukau, kol parašiau pirmą straipsnį, po to antrą, trečią. Tik po kelerių metų pradėjau rašyti įdomiai. Neturėjau mokytojo, kuris išmokytų mane rašyti, tačiau turėjau ne vieną mentorių, įkvėpusį mane sunkiam darbui ir dideliems tikslams. 

Kaip kinta jūsų knygos? Kam kiekvieną galėtumėte rekomenduoti?

Knygas pradėjau rašyti todėl, kad turėjau parengęs nemažai straipsnių. Supratau, jog galiu pratęsti pradėtą mintį, taip pat žinojau, kad reikia kalbėti apie gyvenimą ir jame kylančias problemas. Dar šiemet išeis mano penktoji knyga. 

Taip, su kiekviena kinta ir mano rašymo stilius. Tačiau energija išlieka panaši. „Laimingi šunsnukiai: revanšas“ lengvumu labiau traukia jaunimą, „Sielos drabužiai“ patinka ir brandesnei publikai, nes tai yra motyvacinis romanas, padedantis atsakyti sau į žmogiškuosius klausimus. Trečioji knyga „Pasitikėjimo instruktorius“ skirta tiems, kurie ieško būdų, kaip stiprinti pasitikėjimą savimi. Jos poreikį rodo faktas, kad visas tiražas jau beveik išgraibstytas ir sunku ją rasti knygynuose. Ketvirtąją knygą „Kaip nužudyti vidinį kritiką“ skaitytojams padovanojau nemokamai – elektroniniu formatu. Per kelias savaites ją atsisiuntė daugiau nei 20 000 skaitytojų. Tarp mano sekėjų daug ir tokių, kurie perskaitė visas ankstesnes knygas ir nekantriai laukia penktosios. 

Daugelis jūsų gerbėjų atsimena, kad ilgą laiką slėpėtės po inkognito kauke. Kas pasikeitė, kad galiausiai ją nusiėmėte?

Tuo metu buvo įvairių priežasčių. Viena jų – nemėgau savo veido. Žinau, daug kas juoksis skaitydamas šiuos mano žodžius, bet patys pabandykite viešai su didele auditorija dalytis savo mintimis ir prie jų pridėkite savo nuotrauką. „Nuostabių“ komentarų pilnas internetas. 

Dirbdamas su koučingo specialistais ir asmeniniais mentoriais išsivadavau iš nepasitikėjimo savimi. Esu nuoširdžiai dėkingas tiems žmonėms. Didžiausią įtaką man padarė tie, kurie nevyniojo žodžių į vatą. Šie žmonės verti pagarbos, todėl paminėjau juos ir savo knygose. 

Tačiau interviu su jumis vis tiek ne tiek ir daug. Ar slepiate asmeninį gyvenimą? 

Asmeninio gyvenimo neslepiu, apie jį rašau savo knygose. Rašau ir apie kadaise padarytas klaidas. Nesu šventas žmogus, bet man svarbu būti nuoširdžiam, nes tik nuoširdumas parodo tai, ar esi stiprus. Didžiuojuosi ir sukurta šeima, ir tėvais, kurie mane užaugino, – jie yra nuostabūs žmonės. Mano žmona – keturių vaikų mama ir iš tiesų didelė šaunuolė, nes su tiek vaikų reikia ne tik daug meilės, bet ir kantrybės. 

Esate ne tik rašytojas, bet ir verslininkas, daug keliaujate. Ar dėl jūsų užimtumo nenukenčia šeima? 

Kai tik esu Lietuvoje, stenguosi būti su artimiausiais žmonėmis. Neseniai gimė dar viena dukra, norisi ir su ja praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Yra kelios taisyklės, kurių nelaužau. Viena jų – kuo dažniau būti su vaikais. Dievinu laiką su jais – tuo metu visu 100 procentų atsijungiu nuo kasdienių darbų ir reikalų. Kaip ir visi, kartu žaidžiame, bendraujame, išdarinėjame kvailystes, daug juokiamės. Vaikai skleidžia palaimą ir pilnatvę tiesiog būdami savimi, todėl jie tokie žavūs ir įkvepiantys. 

O kokios kitos taisyklės, kurių nelaužote?

Darbo diena visuomet prasideda nuo darbų užsirašymo – tai dar vienas ritualas, kurį atlieku kasdien. Visa kita nuolat keičiasi. Nors turiu daugybę įvairių darbų, pasitaiko dienų, kai dirbu tik kelias valandas. 

Buvo laikai, kai visas dienas skyriau tik tam, kad išmokčiau, kaip valdyti laiką, nes myliu gyvenimą ir noriu išspausti iš jo maksimumą. Esu laiko taupymo fanatas, todėl man pavyksta greitai sustrateguoti veiksmus. O tai padeda atrasti daugiau laiko rašymui. Nors ši veikla nėra mano pagrindinis pajamų šaltinis, bet ji man – labai svarbi ir prasminga. 

Kokių dar neįgyvendintų svajonių ir tikslų turite kaip rašytojas, kaip verslininkas? 

Planuoju ir toliau rašyti knygas, mėgautis gyvenimu, dalytis pozityvumu su kitais ir vystyti verslus, padedančius išlikti žvaliam ir sąmoningam. Ateinančiais metais išleisiu šeštąją knygą apie saviugdofobus. Jau turiu parašęs pirmuosius puslapius. Taip pat su psichologais kuriu mokymų sistemą, kurią planuoju pristatyti 2020 metais. Projekto pirminė versija jau parengta, su ja galima susipažinti adresu www.universo.lt.

O ką Alexas Monaco gali pasakyti apie save?

Nesu tobulas, todėl nuolat mokausi. Šiuo metu tobulinu savo anglų kalbą. Galbūt juoksitės, bet labai domiuosi pingvinais... Dievinu muziką. Viena mano mėgstamiausių atlikėjų yra Zaz ir jos kūrinys ,,Je veux“, taip pat Hanso Zimmerio „First Step“. Laisvalaikį skiriu šeimai, vaikams, draugams, dokumentiniams filmams, medituoju, man patinka skanus maistas, ypač prancūziška virtuvė, taip pat jūrų gėrybės ir obuolių pyragas. Dievinu gyvenimą!