Seržantas Aleksandras Tekorius: „Dabar svarbiausia mano gyvenimo misija – šeima“

Aleksandras Tekorius
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2019-08-04 08:23
„Nelengva adaptuotis civilių gyvenime, bet laimė, kurią patiriu su šeima, viską atperka“, – atvirauja Aleksandras Tekorius, Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų „Aitvaras“ atsargos seržantas, dėl meilės ir šeimos atsisakęs savo pašaukimo.

Praėjo šešeri metai, kai Aleksandras gyvena daugeliui įprastą civilių gyvenimą, tačiau vyras vis dar jaučia nostalgiją karo tarnybai, kuriai pašventė dešimt metų. Jis to ir neslepia, bet jau yra davęs žmonai žodį nesiimti rizikingo amato ir neimti ginklo į rankas, mat jos užimtos žaidžiant su trejų metų dukryte Aleksandra.

Kovinės misijos Afganistane, 50 itin pavojingų šuolių desantiniu parašiutu, už kuriuos įteiktas specialus ženklas „Desantiniai sparnai su žvaigžde“, medaliai už tarptautines operacijas Afganistane, padėkos už nepriekaištingą tarnybą ir daugybė baigtų kursų bei mokymų sertifikatų – visa tai jau tik priminimas apie praeitį.

„Kariu turbūt gimstama, – šypsosi 38-erių Aleksandras. – Nuo pat privalomosios karinės tarnybos pradžios daugiau apie jokią kitą profesiją nė nesvajojau. Kai kartą pamačiau Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) ženklą, kurį paišė tą naktį budėjęs vienas kuopos draugų, supratau, kad mano tikslas – patekti į šias pajėgas. Visi vyrai svajoja ten pakliūti, tačiau atranka yra labai griežta ir sunki – reikia atitikti aukščiausius kriterijus. Iš pradžių teko po trijų mėnesių tarnybos mokomajame pulke atlikti privalomąją karo tarnybą specialiajame padalinyje. Tik tie, kurie tarnavo jame ir turėjo geras rekomendacijas, galėjo mėginti laimę praeiti atranką ir tame padalinyje įsidarbinti, o tada, jau dirbant specialiajame padalinyje, eiti į Specialiųjų operacijų pajėgų atranką. Taip 2003-iaisiais prasidėjo mano kelias į SOP. Žinojau, kad tai pavyksta tik tiems, kurie yra psichologiškai ir fiziškai stipriausi. Ir jokios pažintys čia nepadeda.

Pamenu, iš 50 pajėgiausių karių žodžiais nenusakomus sunkius išbandymus per pirmąją mėnesį trunkančią atranką atlaikė vos 7. Ne veltui sakoma: sunku pratybose, lengva kare. Miegoti negalėjome ir net neturėjome laiko, akis sumerkdavome nebent 10 minučių, nes visą laiką laukė vis nauji fiziniai ir psichologiniai išbandymai. Nuolat veiksmas. Būdavo, prabėgdamas pro virtuvę pasrebiu šaukštą sriubos, kotletą – į kišenę ir toliau. Viską įveikti ir nepalūžti padėjo noras pasiekti aukščiausią pilotažą ir... patirti adrenaliną.“

Pateko į „kruvinąjį pavasarį“

„Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos, kurioms priklausiau, – ypač aukštos parengties ir itin gerai ginkluotas kariuomenės junginys. Vykdėme įvairias slaptas kovines operacijas. Į šį junginį patenka specialiai mokyti, motyvuoti ir ekstremaliomis sąlygomis veikti parengti profesionalūs kariai, – sako vyras. – Vienas pagrindinių SOP tikslų yra antiteroristinės misijos už Lietuvos ribų, taip pat specialioji žvalgyba, įkaitų gelbėjimas ir VIP apsauga. Tam, kad galutinai priklausyčiau SOP, teko praeiti dar vieną du mėnesius trunkančią atranką.

Afganistane specialiųjų operacijų pajėgos „Aitvaras“ buvo dislokuotos 2002-aisiais. Daugiau kaip dešimtmetį „Aitvaro“ kariai dirbo sunkiausiomis karinėmis sąlygomis, vykdė specialiosios žvalgybos, tiesioginių veiksmų, kitas įslaptintas užduotis. Pirmąsyk į Afganistaną buvau išsiųstas 2008-ųjų pavasarį, – savo istoriją pasakoja Aleksandras. – Patekome į „kruvinąjį pavasarį“: po žiemos talibų karo veiksmai Afganistane suaktyvėdavo, todėl taip vadindavo tuos pavasarius. Mirtis į nugarą alsavo kasdien, tačiau, laimė, nė karto nebuvau sužeistas. Gal turiu angelą sargą, nes mane kažkaip aplenkdavo sprogmenys ir kulkos, o jų tikrai pasitaikydavo gana dažnai. Be to, esame taip parengti, jog net minties nekyla, kad gali kas nors nutikti, kad galime žūti, – karas tampa tavo kasdienybe ir tiesiog vykdai užduotis.“

Aleksandras prisiminė ir keletą įvykių, kai per plauką buvo nuo žūties. „Vakarais visa komanda rinkdavomės prie lauko židinio pasišildyti ir pabendrauti. Afganistane sutemus smarkiai atvėsdavo oras. Sykį po raketos švilpesio staiga išgirdome smarkų driokstelėjimą netoli mūsų susibūrimo vietos (bazę, kurioje dislokavomės, dažnai apšaudydavo talibai). Kai vėliau apžiūrėjome, pamatėme, kad vieną medinį gultą pervėrė pabūklo skeveldra. Laimė, tuo metu ten niekas iš mūsų nesėdėjo. Per 2010-ųjų karinę misiją Afganistane buvome apšaudyti (į mus buvo paleistos 6 raketos) vykdydami specialiąją užduotį, tada irgi išvengėme žūčių. Per 2002–2015 m. Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų misijas Afganistane nežuvo nė vienas karys. Ir tai, manau, tik dėl profesionalaus karių parengimo. Tiesa, sužalojimų išvengti nepavyko: Zabulo provincijoje automobiliui su kariais užvažiavus ant minos vienas mūsų buvo sunkiai sužeistas – neteko kojos“, – pasakoja atsargos seržantas.  

Aleksandras Tekorius / Asmeninio albumo nuotr.
Aleksandras Tekorius / Asmeninio albumo nuotr.

Meilė pakeitė planus

Po 10 metų, per kuriuos A. Tekorius vykdė specialiąsias slaptas užduotis (6-erius dirbo žvalgyboje, 4-erius – koviniu naru), jis savo noru pasitraukė iš karo tarnybos. „2013 m. grįžau į civilių gyvenimą. Maniau, laikinai. Įsidarbinau vieno prabangaus Palangos klubo apsaugos vadovu, papildomai šias pareigas ėjau dar kitame restorane tam, kad turėčiau pajamų tol, kol apsispręsiu, ką noriu veikti toliau.

2014-ųjų vasara man buvo lemtinga. Netikėtai sutikau gyvenimo meilę. Su būsima žmona susipažinau tame pačiame restorane, kuriame dirbau. Ji vakarais dainuodavo. Romualda man iškart krito į akį, tačiau ją užkalbinti išdrįsau tik baigiantis vasarai. Esu disciplinuotas, tad darbo metu atsakingai atlieku savo pareigas – ne flirtas galvoje (šypsosi). Ji mane sužavėjo savo erudicija ir elegancija. Romualda, kaip vėliau sužinojau, – psichologė ir profesionali dainininkė, apdovanota nuostabiu balsu. Už meninę veiklą yra dusyk sulaukusi padėkos iš pačios Prezidentės Dalios Grybauskaitės.“

Pasipiršo greitojo maisto restorane „McDonald’s“

Apie mylimą žmoną Aleksandras gali kalbėti be paliovos. Paklaustas, kaip pasipiršo, nusijuokia: „Nepatikėsite, tai įvyko „McDonald’s“. Vietoj sužadėtuvių žiedo tada dar būsimai žmonai ant piršto užmoviau riestainį.“

Vyras džiaugiasi laiku priėmęs sprendimą pasitraukti iš karo tarnybos. „Manau, kitu atveju gyvenimas nebūtų taip gerai susiklostęs, nebūčiau patyręs tokios laimės. Pamenu, jau buvau gavęs pasiūlymą dirbti svarbaus asmens sargybiniu Švedijoje. Dar nebuvau apsisprendęs. Svarsčiau ir galimybę padirbėti sukarintoje laivų apsaugoje. Į atsargą išėję kariai nebemoka ramiai gyventi civilių gyvenimo. Tai nepraeina, yra kaip liga, nes karys lieki visam gyvenimui. Mums trūksta saviraiškos ir to adrenalino.

Prisimenu, kartą pajūriu vaikščiojant su Romualda papasakojau jai apie save ir savo planus. Norų kalnelyje Palangoje tą vakarą ji sugalvojo norą. Tik po pusės metų pasakė, kad mintyse paprašė, jog aš neišvykčiau. Niekada nemaniau, kad likimas man dovanos tokią nuostabią moterį, dėl kurios galėčiau paaukoti bet ką. Tad rugsėjį, dar prieš vestuves, paskui savo meilę nusekiau į Vilnių.“

Auka dėl šeimos

Vestuvių žiedus su mylimąja Aleksandras sumainė 2015 m. kovo 14-ąją. „Pamenu, dieną prieš vestuves, kai su visa šeima, tėvais susėdome šventinių pietų, suskambo telefonas. Man pranešė, kad prašymas dirbti sukarintoje laivų apsaugoje patenkintas, ir paklausė, ar nepersigalvojau. Tuomet Romualda pasakė: „Rinkis: arba karinė tarnyba, arba aš. Man nereikia tavo pinigų, svarbiausia – kad tu būtum šalia“. Visų akivaizdoje prie stalo atsisakiau to darbo. Ir, žinote, nors sunku adaptuotis civilių gyvenime, nė kiek nesigailiu. Matyt, toks likimas. Atsimenu, vieną rytą tada būsimai žmonai pasakiau: „Važiuojame parašyti prašymų tuoktis.“ Vestuves norėjome atšokti kovo 15 d., per mano gimtadienį, bet Santuokų rūmai tą dieną nedirbo, tad datą paankstino. Tik po vestuvių į galvą atėjo vienos man ateitį pranašavusios būrėjos žodžiai: „Šeimą tu sukursi 33-ejų.“ Išties likimas taip sudėliojo, kad vedžiau likus dienai iki 34-ojo gimtadienio. Kažkokia mistika.“

Aleksandras Tekorius
Aleksandras Tekorius

Mokosi gyventi

„Nelengva buvo adaptuotis civilių gyvenime. Labai pravertė karinėje tarnyboje įgytos savybės. Esame išmokyti laikytis žodžio, bet kokia kaina pasiekti užsibrėžtą tikslą. Man svarbu disciplina, nė dienos negaliu ištverti be sporto.

Sunkiausia, ko gero, buvo priprasti prie civilių. Man nesuvokiama tai, kad daugelis gyvena meluodami, apgaudinėdami, nesilaikydami duoto žodžio. Kadangi, kaip minėjau, žmona yra psichologė, pamokė mane žmonių kūno kalbos. Dabar jau kiaurai perkandu aplinkinius. Tik visai neseniai išmokau ramiai reaguoti, kai matau, kad į akis meluoja, o apsimeta draugu. Mūsų komanda, vykdydama slaptas kovines operacijas, buvo tarsi šeima. Žinojome, kad vienas kitu galime pasikliauti 100 procentų, kad gyvybę paaukosime, bet nepaliksime bėdoje, neišduosime. Šito žmogiškojo faktoriaus paprastame gyvenime labai pasiilgstu“, – atsidūsta.

Aleksandras neslepia to, kad, nors ir nebuvo lengva kariškio gyvenimą iškeisti į civilio, jis saviraišką atrado kitoje veikloje. „Esu labai laimingas, nes galiu pasirūpinti šeima. Pritaikiau savo gebėjimus ir patirtį kitur. Baigiau medicinos mokslus ir dirbu Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos brigadoje, taip pat pirmosios medicinos pagalbos specialistu ir gelbėtojų instruktoriumi – vykdau gelbėtojų atranką ir juos mokau. Priklausau Pasaulinei nardymo instruktorių asociacijai, vasarą vaikams vedu nardymo pamokėles. Be to, neatsisakau privačiuose renginiuose užtikrinti apsaugą.“

Aleksandras sako, kad didžiausią džiaugsmą jam vis dėlto teikia buvimas su šeima. Dukrytės juokas nustelbia nostalgiją, kuri vis dar kartais aplanko prisiminus praeitį. „Dėl Aleksandros darome viską. Norisi paruošti įdomiam gyvenimui. Tad aktyviai laviname – ji lanko daug būrelių: gimnastikos, šokių, muzikos, kūrybingumo lavinimo, taip pat anglų kalbos mokyklėlę. Labai apsidžiaugėme, kai mūsų mažoji praėjo atranką ir pateko į tarptautinį darželį. Dabar didžiausia mano misija – šeima, noriu savo dviem mylimiausioms gyvenimo moterims sukurti laimingą ateitį.“