„Tėvų linijos“ vadovė Jūratė: „Visais laikais vaikai norėjo panašių dalykų“

Jūratė Baltuškienė
Autorius: J. BRATIKIENĖ
Publikuota: 2020-03-14 08:25
Šiuolaikiniai tėvai kelia sau milžiniškus reikalavimus ir augindami vaikus siekia būti tobuli. „Jei norite puikių santykių su savo atžalomis, labiau atsipalaiduokite ir prisiminkite, kad jokie ugdymo kraštutinumai nėra gerai“, – pataria Paramos vaikams centro psichologė, „Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė.

Kaip manote, ar šiuolaikinius vaikus auginti sunkiau? Gal keičiantis laikotarpiui keičiasi ir ugdymo metodai?

Nors laikotarpiai keičiasi, vaikų poreikiai laikui bėgant nekinta. Ir prieš šimtą metų, ir dabar vaikai nori panašių dalykų – jaustis saugūs, būti savarankiški, iniciatyvūs, vertingi ir pripažinti. Keičiasi galbūt tik būdai, kuriais galime užtikrinti tokius jų poreikius. Gerėjančios materialinės sąlygos, didėjantis komfortas sukuria naujų iššūkių. Ieškoma daugiau būdų, kaip stiprinti santykius su vaikas, atliepti jų poreikius. Pastebiu tai, kad šiuolaikiniai tėvai stengiasi vis daugiau laiko skirti savo vaikams.

Ar spartėjant gyvenimo tempui realiai tai pavyksta įgyvendinti?

Būna įvairiai – vieniems pavyksta geriau, kitiems prasčiau. Ne paslaptis, kad šiuolaikiniai tėvai kasdien bando derinti daug labai skirtingų veiklų ir jas atlikti šimtu procentų gerai. Gal dėl to tėvai dažniau jaučiasi pavargę. Jie labai aiškiai supranta, kad vaikams reikia išskirtinio dėmesio, svarbu kokybiškai leisti su jais laiką, o tai ne visada pavyksta. Tuomet įtampos tik padaugėja.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiuolaikiniai tėvai susiduria augindami vaikus?

Didžiausias iššūkis ir yra viską suspėti ir dar jausti pasitenkinimą iš to, ką darai. Tėvai tarsi blaškosi į šalis, nerdami tai į vieną, tai į kitą veiklą. Be to, jaučia nemažą visuomenės spaudimą būti idealiais tėvais, puikiais darbuotojais, išsilavinusiais piliečiais, turinčiais dar ir įdomių pomėgių. Nemažai įtampos kuria ir socialiniai tinklai. Kai žmonės pamato, kuo gyvena kiti, kur važiuoja, kaip ilsisi draugai, giminaičiai, nori nenori pradeda lygintis ir pamiršta tai, kas jiems svarbiausia. Taigi didžiulis šių dienų iššūkis – nepamesti savęs, neužgniaužti savo norų, poreikių, nepamiršti tikrųjų vertybių. Nemenką įtampą kelia ne tik socialiniai tinklai, bet ir žiniasklaidos priemonės, rodančios tik gražiąją įvairių reiškinių pusę. Tačiau realiame gyvenime kasdienybė būna labai įvairi, nutinka ne tik džiugių įvykių.

Esate „Tėvų linijos“ vadovė. Ar daugėja skambinančių ir prašančių pagalbos, patarimų auginant vaikus?

Tėvai, globėjai, įtėviai vis dažniau ieško pagalbos. Keičiasi anksčiau vyravęs požiūris, kad su visomis problemomis galime susitvarkyti patys. Daugelis jau supranta, kad kartais labai naudinga pasitarti su specialistais, turinčiais daugiau žinių ir patirties sprendžiant keblias situacijas. Į „Tėvų liniją“ skambina ir į konsultacijas Paramos vaikams centre tėvai užsirašo nebūtinai dėl labai sudėtingų dalykų – dažnai jie nori tiesiog pasitarti, kad ateityje nekiltų didesnių problemų. Tėvai iš tiesų yra patys geriausi savo vaikų ekspertai, tik kartais trūksta nedidelio patarimo iš šalies. Būna, jog tereikia nuraminti, kad jie suprastų, jog augindami vaikus viską daro teisingai ir reikia išspręsti tik kokią nedidelę problemėlę.

Tiems, kurie nedrįsta rūpimų klausimų užduoti viešai, „Tėvų linija“ tikriausiai yra tikras išsigelbėjimas?

Galima taip sakyti. Ypač gyvenantys mažesniuose miesteliuose prisipažįsta, kad ne visada nori eiti į konsultacijas, baiminasi, kad aplinkiniai nepamatytų, nes nežino, ką tada pagalvos, bijo sulaukti neigiamų reakcijų. O paskambinti telefonu saugiai sėdint savo namuose daugeliui – gera išeitis. Be to, kai kuriuose šalies miestuose tiesiog nėra lengvai prieinamų psichologų paslaugų arba norint pasikonsultuoti tenka ilgai laukti eilėje.

Jūratė Baltuškienė
Jūratė Baltuškienė

Daugiau skambučių sulaukiate iš didmiesčių?

Mūsų linija yra anonimiška, taigi neklausiame, iš kokio miesto žmonės skambina, todėl geografiją nustatyti sunku. Žinoma, kartais patys pasako arba girdime kalbant tarmiškai. Iš to galime daryti išvadą, kad mums skambina iš visos Lietuvos.

 Galima spėti, kad pasitarti dėl vaikų auklėjimo dažniau skambina mamos...

Daugiau skambina moterų, tačiau sulaukiame ir tėčių skambučių. Suskaičiavome, kad iš 10 skambinančiųjų 8 yra mamos, 1 – tėtis ir 1 – asmuo iš artimos vaiko aplinkos, pavyzdžiui, močiutė, teta ar dėdė. Tiesa, kartais norėdami pasitarti skambina ir mokytojai.

Gal kilus konfliktui su vaiku įsiaudrinę tėvai skambina ir prašo pirmiausia pagalbos sau?

Būna įvairiausių atvejų. Dažniausiai skambina turėdami konkretų klausimą dėl vaikų, tačiau ilgiau kalbantis paaiškėja, kad tėvai patys jaučiasi blogai: yra ir pavargę, ir pikti, ir apimti bejėgystės jausmo. Mūsų konsultantėms tada tenka raminti ir tėvus. Kai jie aprimsta, atgauna tėvišką drąsą, su ja kartu gimsta ir problemų sprendimo būdai. Tie, kurie skambina, ieško palaikymo, nes šalia esantys draugai atrodo ir sėkmingesni, ir laimingesni.

Lyginimasis su kitomis šeimomis yra išties opi nūdienos problema?

Teoriškai lyg ir žinome, kad nereikia kreipti dėmesio į tai, kaip gyvena kiti, bet praktiškai tai padaryti sunku. Ypač tada, kai būname pervargę, suirzę. Tuomet suabejojame savimi ir imame dairytis į kitus. Atsparumo aplinkinių nuomonei mums vis dar pritrūksta, todėl kiekvienam reikėtų rasti laiko stabtelėti ir paanalizuoti savo šeimos gyvenimą.

Daugelis šiuolaikinių tėvų savo atžaloms ieško geriausių mokyklų, samdo brangiausius psichologus, kitus specialistus. Gal taip tikimasi, kad kiti išspręs visas kylančias problemas?

Būna ir tokių atvejų. Tėvai, kurie taip elgiasi, savo vaikams linki paties geriausio, tik ne visada patys turi laiko su jais būti. Taip jie vaikams organizuoja pagalbą iš šalies. Vis dėlto vaikai yra labai priklausomi nuo tėvų. Mama ir tėtis jiems – svarbiausi žmonės pasaulyje. Tai žinodami, psichologai ar pedagogai, dirbantys su vaikais, stengiasi į procesą kuo labiau įtraukti ir tėvus.

Net jeigu jie to neparodo, pavyzdžiui, paauglystėje, kai būdinga viską neigti?

Taip. Paauglystėje vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, daug ką neigia. Bet taip jie stiprina savo nepriklausomybę. Visi paaugliai trokšta tėvų pripažinimo. Gali jie nieko nesakyti, tik tyliai stebėti savo tėvus ir iš jų mokytis.

Vaikai skaito
Vaikai skaito

Kokių problemų dažniausiai turi šiuolaikiniai paaugliai?

Šiuo amžiaus tarpsniu emocijų amplitudė yra labai plati, todėl jas valdyti tampa sudėtinga. Tikras iššūkis paaugliams – suprasti ir paaiškinti, kas vyksta jų viduje, tvarkytis su emocijomis. Taip pat aktualūs klausimai – patyčių, bendravimo su bendraamžiais. Svarbi tema ir įtempti santykiai su tėvais, kai paaugliai bando plėsti savo ribas, nes jaučiasi didesni, o tėvai vis tiek laikosi griežtų nuostatų. Tada kyla dar daugiau įtampos. Dėl to ir paaugliai, ir tėvai išgyvena. Dar vienas augantiems žmonėms aktualus klausimas – kas aš esu, kas būsiu, kokią profesiją rinktis.

Ką minėtais atvejais tėvams patariate?

Pirmiausia, tėvai turi suprasti tai, kad paauglystė – toks laikotarpis, kai jų vaikams vis labiau reikia asmeninės erdvės. Ir ne dėl to, kad staiga nustoja mylėti savo tėvus ar jų nebegerbia, bet todėl, kad jie turi savo asmeninius uždavinius, privalo formuotis kaip asmenybės, – juk visą gyvenimą nebus priklausomi nuo tėvų. Tėvams patariame ieškoti, kas vaikų paleidimo procesą galėtų palengvinti. Galbūt tai bus geras metas patiems prisiminti pamirštus hobius, gal daugiau laiko skirti draugams, su kuriais, auginant vaikus, mažiau bendrauta. Radus, kuo užsiimti, bus lengviau paleisti ir vaikus. Žinoma, reikia daug kalbėtis su paaugliais, nes jiems svarbu žinoti, jog visada turės į ką kreiptis, kad ir kas atsitiktų.

Dėl kokio amžiaus vaikų tėvai dažniau kreipiasi į „Tėvų liniją“?

Pirmą pusmetį, kai tik pradėjome dirbti, pastebėjome tai, kad dažniausiai tėvai skambina dėl dvimečių ir trimečių vaikų ir dėl paauglių. Dabar jau nori pasitarti dėl įvairaus amžiaus atžalų. Problemų kyla bendraujant ir su suaugusiais vaikais.

Ką patartumėte tėvams, auginantiems dvimečius ir trimečius vaikus ir susiduriantiems su pirmaisiais didesniais iššūkiais?

Tokio amžiaus vaikams jau kyla poreikis būti savarankiškiems ir nepriklausomiems. Jie nori turėti nuomonę visais klausimais. Dažniausiai ta nuomonė turi skirtis nuo tos, kurią turi tėvai. Tikrai nereikia kariauti su tokias vaikais, tiesiog svarbu jiems leisti rinktis iš kelių variantų – tokiu atveju nenukenčia jų savarankiškumo poreikis, be to, ir konfliktų nekyla.

Tėvai, kurių vaikai jau užaugę, irgi nerimauja, ar viskas su jų atžalomis gerai, ar jie priima gerus sprendimus. Kita kategorija – tėvai, kurie pasiskundžia, kad vaikai vis rečiau aplanko, paskambina. Jie bando suprasti, kokių auklėjimo klaidų padarė, save graužia. Skatiname pasitikėti tuo, ką tėvai jau davė savo vaikams, raginame labiau pasitikėti ir atžalomis, leisti jiems patiems rasti sprendimo būdus. Jeigu vaikai nesikreipia į tėvus, tai gal dėl to, kad nori juos apsaugoti nuo galimų rūpesčių. Visada raginame ne vertinti santykius su vaikais, o mėgautis tuo, ką turima.

Kada ir kokiais atvejais sunkiausia šeimoms padėti?

Turbūt tada, kai problemos šeimose yra įsisenėjusios. Tuomet vieno kito patarimo gali neužtekti. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma padėti. Kartais būna sudėtinga ištiesti pagalbos ranką, kai tėvai nėra motyvuoti, paviršutiniškai žiūri į problemas. Tie, kurie į jas žvelgia rimtai, paiso patarimų, greičiau ir geresnių rezultatų sulaukia.

Šeima / 123RF.com nuotr.
Šeima / 123RF.com nuotr.

Kas lemia tai, kad kai kurie tėvai negeba sukurti stiprių ryšių su vaikais?

Tėvai, augindami savo vaikus, atsineša ir savo vaikystės patirtis. Vieniems lengviau auginti, pavyzdžiui, kūdikius. Jie puikiai žino, kaip su jais elgtis, kaip atliepti jų poreikius, tačiau su sunkumais susiduria tuomet, kai vaikai ūgteli ir pradeda prieštarauti. Tai rodo, jog tėvų, kai buvo tokio pat amžiaus kaip dabar jų vaikai, poreikiai nebuvo patenkinti.

Šiais laikais daug kalbame apie tai, kad vaikai žino savo teises, bet nežino savo pareigų. Tai – opi problema?

Man keisčiausia tai, kad suaugusieji stebisi, jog vaikai nežino ribų ir pareigų, bet kyla klausimas: o kas, jei ne suaugusieji, kurie yra šalia, turėtų su jomis supažindinti? Patys suaugusieji beda pirštu į savo klaidas. Kitas dalykas – turime nepamiršti, kokiu laiku gyvename. Šiuolaikinei visuomenei reikia laisvų, savo nuomonę turinčių žmonių, o anksčiau reikėjo nuolankių ir paklusnių piliečių. Taigi auginti vaikus griežtai juos ribojant, spraudžiant į rėmus ir mokant paklusti – rizikinga, nes užaugusiems jiems bus sunku prisitaikyti ir išgyventi šiame greitame, polėkio reikalaujančiame gyvenime. Bet kokie kraštutinumai nėra gerai – nei per griežtos taisyklės, nei visiškas jų nebuvimas.

Kaip jums atrodo, ar šiais laikais lengva auginti žmogų?

Manau, šiuolaikiniai tėvai turėtų labiau atsipalaiduoti ir mėgautis tėvyste. Raginčiau pamatyti stipriąsias ir silpnąsias savo puses, kad būtų aiškiau, kada pasidžiaugti, o kokiais atvejais pasitempti. Be to, svarbu prisiminti tai, kad kuo geresni vaikų santykiai su mama, tėčiu ar kitu artimu žmogumi, tuo sveikesni, savarankiškesni, drąsesni ir kūrybingesni jie užaugs.   

Naujausi straipsniai