Tvarkymo konsultantė G. Bagdonienė: „Lietuviai – kaupikai, tačiau gana tvarkingi“

Giedrė Bagdonienė
Autorius: Ji24.lt
Publikuota: 2019-11-03 10:04
„Vartotojiškumas yra pagrindinė priežastis, kodėl namai užverčiami daiktais. Mums vis reikia naujų megztinių, indų ir kitokių daiktų“, – sako efektyvaus namų tvarkymo konsultantė Giedrė Bagdonienė ir priduria, kad net beviltiškiausius namus įmanoma sutvarkyti, tereikia pakeisti požiūrį į buitį.    

Kodėl jūsų pseudonimas Tvarkos Maniakė? Kaip pradėjote savo veiklą? 

Tvarkos namuose pradėjau ieškoti tada, kai pasiekiau dugną (juokiasi). Turiu omenyje, kai namus užvaldė chaosas ir aš jos nebegalėjau sukontroliuoti. Mano turima tvarkos vizija griuvo akyse. Tiesiog negalėjau įveikti paprastų kasdienių darbų. Kad ir kiek tvarkydavausi, rezultato nepasiekdavau, namai kosminiu greičiu vėl tapdavo sujaukti. Visa tai mane vedė į didžiulę neviltį. Taip pat turėjau problemą – maždaug dešimtmetį kaupiau daiktus ir man buvo sunku su jais atsisveikinti. 

Tada pradėjau galvoti, kas su manimi ne taip, ko nežinau, mąsčiau, ar visos moterys taip vargsta. Tame etape, kai bandžiau viską sukontroliuoti, pasirodyti ir būti tobula namų šeimininkė, buvau šiek tiek tvarkos maniakė. Daugelis moterų save priskiria šiai kategorijai, kai bet kokia kaina siekia įvesti savo tvarką ir priversti visus jos laikytis. Didžiausias iššūkis moterims, kurios dirba, augina vaikus, prižiūri buitį, yra tiesiog sugebėti priimti viską, kas vyksta namuose, paprastai. Dabar iš aš siekiu būtent su lengvumu priimti viską, kas vyksta namuose. Tad ir mano knygos pavadinimas „Tvarkos maniakės išpažintis“ gimė labai intuityviai.  

Kaip manote, iš kur kyla perdėtas noras palaikyti tvarką?

Mano atveju, iš susidaryto vaizdinio apie save, kokia būsiu, kai turėsiu šeimą. Nekreipiau dėmesio į tai, kad turiu du mažus vaikus, vyrą, kurio įpročiai kitokie nei mano. Manau, daug kas atsinešama iš vaikystės. Be to, labai norėjau gauti pritarimą iš aplinkos, sukurti tobulos moters įvaizdį. Tad tai dar ir psichologiniai niuansai. Mes paprastai įsikimbame namų kaip savo atspindžio. Save dažnai norime parodyti per namų vaizdą, kuris turi būti nepriekaištingas. 

Ką darėte, kokių priemonių ėmėtės, kai supratote, kad netvarka namuose tęstis nebegali?

Priėjau tokį etapą, kad man buvo labai sunku tvarkytis, aprėpti turimą erdvę, nešioti daiktus glėbiais iš vieno kambario į kitą. Jaučiau, kad pasiekiau dugną, tad pradėjau ieškoti pagalbos: kreipiausi į pažįstamas moteris, kurios, atrodė, lengvai susitvarko su buitimi, ieškojau informacijos knygose, kurių maždaug prieš penkerius metus lietuvių kalba nebuvo. Tuo metu gyvenau 120 kvadratinių metrų name ir nusprendžiau, kad reikia esminių pokyčių. Persikraustėme į dvigubai mažesnį butą, jame nebuvo palėpės, sandėliuko, garažo, kuriuos prieš tai turėjau ir kurie buvo pilni daiktų.

Tuo metu pasielgiau drastiškai: apie 60 proc. daiktų atidaviau, pardaviau, surūšiavau ir išmečiau. Šiems pokyčiams turėjau tik dvi savaites, nes reikėjo kraustytis. Supratau, kad sprendimus reikia priimti greitai. Tai ekstremalu, todėl nerekomenduoju kitiems. Iš kitos pusės, namų remontas, persikraustymas yra didžioji galimybė peržiūrėti turimus daiktus. Kuo mažiau laiko turi, tuo geriau, nes nėra kada gailėtis, mąstyti. Aišku, galima rinktis harmoningesnį kelią, tačiau jei šį procesą užtęsime, jis sekins. Net tyrimai rodo, kad po valandos tvarkymosi dingsta entuziazmas ar išsenka fizinės jėgos.

Vėliau pradėjau galvoti, ar galiu dar labiau sumažinti daiktų kiekį. Nusprendžiau peržiūrėti, ką iš tikrųjų mėgstu, kokie daiktai man išties brangūs, patinka, yra vertingi, kokie papuoštų namus. Supratau, kad man erdvė yra svarbiau už daiktus. Nusprendžiau, kad nenoriu brautis pro dėžes, nereikalingus, trukdančius daiktus, nenoriu spintų, kurios griūtų nuo daugybės drabužių.

Vedate seminarus. Apie ką jie?

Seminarai yra apie efektyvų namų tvarkymą, apskritai požiūrio keitimą į buitį. Temų yra daug, bet pagrindinės šios: dėmesys daiktams, gebėjimas identifikuoti šlamštą savo namuose ir jo atsikratyti, išsiaiškinti priežastis, kurios trukdo jų atsisakyti. Mano seminarai skirti moterims, nes jos rūpinasi savo erdve ir joms labiau svarbu, kokie yra namai. Tad mano seminarus dažniausiai lanko moterys, kurioms 30–45 metai, jos nori keistis.

Kaip manote, lietuviai tvarkingi ar linkę kaupti?

Nors jie kaupikai, sakyčiau, yra tvarkingi ir dauguma siekia tvarkos. Lietuviai dažnai jaučiasi nepatogiai ir išgyvena gėdą, jei užsukus svečiams namuose netvarka. Mums labai svarbu, kokie yra mūsų namai ir kokią žinutę skleidžiame per juos kitiems. Dauguma žmonių linkę kaupti. Vis sparčiau pasaulyje populiarėjanti minimalizmo banga pas mus ateina lėtai ir nėra labai priimtina. Lietuviai dažnai gausą ir kokybišką gyvenimą įsivaizduoja pagal turimų daiktų kiekį, tad jei spintos, spintelės, šaldytuvas pilnas, mums ramu, jaučiame komfortą. Daiktus kaupiame dar ir todėl, kad kažkada kažko neturėjome, negalėjome įsigyti, galimybės pasirinkti buvo ribotos. Sovietmečiu gyvenusiems, tarkime, būsimiems senjorams atsisakyti dešimtmečius turimų daiktų labai sunku, nes tai reiškia komfortą, saugumą, ramybę, pilnatvę. 

Kiek jums artimos minimalizmo, „zero waste“ idėjos?

Tikrai jomis domiuosi ir mane dažnai įkvepia geri žmonių pavyzdžiai. Žavi, kai sako, kad žmogaus tikslas yra turėti tik 100 daiktų namuose. Visgi minimalizmą lengva propaguoti tiems, kurie gyvena vieni ar dviese. Jei kalbame apie šeimą, vaikų poreikius, tai jau tampa iššūkiu. Savo aplinkoje minimalistų, turinčių šeimas, nepažįstu. Vis dėlto, manau, svarbu daiktų atsisakyti neskausmingai, natūraliai. Turime rasti būdą, kuris mums būtų priimtinas ir teiktų džiaugsmą. Galiu rekomenduoti išbandyti 27 daiktų iššūkį, kuris nesudėtingas net vaikus auginantiems žmonėms. Reikia nusistatyti laikmatį, pavyzdžiui, 15 min., ir per tą laiką iš visų namų pakampių surinkti 27 daiktus į du šiukšlių maišus. Į vieną dėti tuos, kuriuos galima atiduoti ar parduoti, į kitą – tuos, kuriuos reikėtų išmesti. Visgi galima bandyti tuos daiktus surinkti ir per dieną.  

Šiais laikais pasaulyje daiktų daugiau nei bet kada anksčiau. Ar mūsų vartotojiškumas prisideda prie netvarkos namuose? 

Sakyčiau, kad vartotojiškumas yra pagrindinė netvarkos namuose priežastis. Mums reikia krūvos megztinių, daugybės skirtingų indų ir kitokių daiktų. Kiekvienam jų turime skirti energijos – surasti, kur padėti, prižiūrėti, nuvalyti dulkes ir pan. Kiekvienas daiktas reikalauja mūsų dėmesio ir tai lemia ilgą tvarkymąsi, netvarką. Atrodo, tik vaza, bet už jos užkliūva mūsų akys. Reikėtų pirkti tokius daiktus, kurių nori širdis, kad ir brangesnę vazą, o ne dvi vidutines. Jei nepatenkiname troškimo turėti daikto, kurio norime, perkame kelis vidutinius: vietoj brangios, kokybiškos suknelės įsigyjame penkias prastesnes ir vis tiek nesijaučiame gerai. Štai taip apsikrauname daiktais, kurie mums neteikia džiaugsmo.

Ar pati turite priklausomybių?

Perėjau labai skirtingus etapus, tačiau didžiausia priklausomybė, kurią vis dar turiu, – drabužiai. Vis dar mokausi jiems atsispirti. Man taip pat nėra paprasta jų atsisakyti: kažkam parduoti, atiduoti ar išmesti. Dažniausiai žmonės kažkokią kategoriją daiktų laiko vertinga, pavyzdžiui, knygas, drabužius, namų dekoracijas. Tačiau aš atlieku tokią praktiką: einu į parduotuvę ir įsivaizduoju, kad esu muziejuje, kuriame grožiuosi, būnu, stebiu, bet neperku. Pripažinti savo silpnybę labai vertinga – tai pusė gydymo (juokiasi).

Šiuo metu pasaulis žavisi namų tvarkytoja Marie Kondo. Kiek jums artimos jos idėjos, mintys?

Sakyčiau, kad ji ir buvo viena pirmųjų mano mokytojų. Taikiau jos principus ir dar vienos specialistės taisykles. Labai verta sekti, stebėti, klausyti patarimų tų žmonių, kurie turi didžiulę patirtį šioje srityje. Japonijos kultūra yra visiškai kitokia nei mūsų, mes galime daug iš jos pasisemti. Per seminarus rekomenduoju tvarkytis pagal Marie Kondo patarimus, tik juos pritaikau lietuviams. Ji pataria tvarkytis pagal daiktų kategorijas, o ne pagal namų zonas, kaip esame įpratę (sutvarkyti vonią, virtuvę ir pan.). Sumažinti daiktų kiekį, būnant vienoje erdvėje, labai sunku. Viename kambaryje yra daug skirtingų kategorijų daiktų. Efektyviau sutelkti dėmesį į vieną iš jų, pavyzdžiui, sutvarkyti visus drabužius, kurie yra namuose: spintoje, koridoriuje, vonioje ir pan. Tada iš visų drabužių atsirinkti tuos, kurie reikalingi ir teikia džiaugsmą, – tai Marie Kondo idėja, kuri labai efektyvi. Kai viską iš visur surenkame, matome tikrąjį vaizdą – kiek visko turime, kiek nenaudojame, ko tikrai reikia. 

Kokių klaidų žmonės daro tvarkydamiesi?

Viena klaida, kaip jau minėjau, tvarkytis pagal kambarius, ne pagal daiktų kategorijas. Kita, beje, ypač dažna, – tvarkantis nešioti po vieną daiktą, grąžinant jį į vietą. Jei jau tvarkote namus, pasiimkite pintinę, sudėkite visus ne savo vietoje esančius daiktus ir juos išnešiokite. Taip pat nereikėtų skirti savaitgalių namams švarinti. Svarbu tvarkytis po truputį kiekvieną dieną. O jei reikalinga generalinė tvarka, ją daryti ketvirtadienį ar penktadienį, o ne šeštadienį, kuris turėtų būti skirtas poilsiui ir šeimai. Be to, svarbu turėti ryto ir vakaro rutinas, tarkime, ryte būtinai pasikloti lovą, sudėti indus į indaplovę, sutvarkyti pusryčių stalą ir pan. 

Daugelis mamų pasakytų: ,,Pabandykite išlaikyti tvarkingus namus, kai juose siaučia du mažamečiai...“

Taip sakome, nes namuose yra per daug daiktų. Jei jų daug lentynose, ant stalviršių, nuo kurių lengva pasiekti vaikams, ir dar krūva žaislų kambaryje, netvarka garantuota. Daiktai ir žaislai nešiojami, tad nuolat bus ką tvarkyti. Jei yra vaikų, po kurio laiko neabejotinai pastebėsite, kad yra per daug visų kategorijų daiktų: drabužių, žaislų, indų ir pan. Būtina sumažinti tiek daiktų, tiek žaislų kiekį. Geriausiai, kad vieno vaiko žaislai tilptų į 2–3 dėžutes. Ypač geras patarimas – palikti tik dalį žaislų, kitą paslėpti, o po kiek laiko juos sukeisti. Jei duosime visus, vaikai juos ištampys po visus namus. Aišku, reikėtų nuo mažens vaikams leisti padėti tvarkytis ir po kiek laiko pamatysite, kad jiems tai taps natūraliu procesu. 

Naujausi straipsniai