Vienkiemyje gyvenanti A.Ivaškevičiūtė: „Išgirsti gamtos kalbą gali kiekvienas“

Asta Ivaškevičiūtė
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2019-07-07 16:02
„Gamta mus keičia, būdami joje atsipalaiduojame ir pailsime. Kiekvienas gali užmegzti artimą ryšį su ja – tereikia nutildyti vidinį triukšmą, patylėti ir klausytis. Prabilti gali ir akmuo, ir medis“, – sako nuostabiame gamtos glėbyje gyvenanti viena Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjų, knygos „Laisvė būti savimi“ autorė Asta Ivaškevičiūtė.

Asta, jau kelerius metus gyvenate vienkiemyje. Ką jums reiškia darna su gamta?

Mano suvokimas apie darną su gamta kiekvienais metais šiek tiek keičiasi. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes būname toje gamtoje. Gal su savo rūpesčiais ir problemomis, varginančiu vidiniu triukšmu? Kadangi pati gyvenu vienkiemyje, kartais aplinkiniai galvoja, kad, jeigu jau įsikūriau tokioje vietoje, vadinasi, nemėgstu žmonių, šiuolaikinių patogumų, tačiau iš tikrųjų civilizacija, žmonės man be galo patinka. Viena priežasčių, kodėl norėjau gyventi arčiau gamtos, yra ta, kad troškau, jog mano poilsio ir atokvėpio oazė būtų mano namai, kuriuose po darbų galėčiau ramiai atsikvėpti, kad nereikėtų kitur važiuoti ieškoti ramybės.

Anksčiau, kai daugiau dirbdavau mieste, grįžus iš mokymų dar kurį laiką mano galvoje ūždavo minčių triukšmas. Ir tik pavaikščiojusi lauke atsitokėdavau – koks stiprus kontrastas tvyro tarp gamtos garsų ir mano galvoje esančio triukšmo. Įsiklausiusi į medžių ošimą, paukščių čiulbėjimą, vabalėlių krebždėjimą, nurimstu ir viduje. Štai koks gamtos poveikis! Ji išties labai mus keičia, vis dėlto noriu pabrėžti, jog tam, kad įvyktų bet koks pokytis, neužtenka vien išorinių aplinkybių – pokyčius reikia daryti ir savo viduje. Ne paslaptis, kad ne visi tie, kurie gyvena gamtoje, pasinaudoja jos teikiamomis dovanomis. Pažvelkime kad ir į tuos kaime gyvenančius žmones, kurie taurelę mėgsta labiau už bet ką kita. Paskendę alkoholyje jie vargu ar geba taip giliai įsijausti į gamtą. Blaivus ir sąmoningas jos stebėjimas suteikia jėgų, išminties.

Vienkiemyje jums draugystę palaiko ne tik šuo, katinai, bet ir vištelės, gaidžiai, antinas, žąsys. Ar jie taip pat gali laisvai užsukti į namus ir yra ne ką prastesni bičiuliai?

Nepažįstamiems žmonėms nelabai pasakoju, kaip gyvenu, o tie, kurie ima mane pažinti geriau, prisipažįsta, kad iš pradžių tikrai manęs nesuprato, bet vėliau jiems tapo aišku, kodėl gyvenu būtent taip. Kai užmezgi asmeninį santykį su gyvūnais, jie tampa savi, mylimi, nekyla minčių jų auginti dėl maisto. Neretai į visa, kas mus supa, žiūrime kaip vartotojai, pavyzdžiui, jei į žemę žvelgiame kaip į purvą, mums nieko nereiškia numesti ant jos šiukšlę, jei medžiai mums – paklausi medienos prekė, be gailesčio juos kertame... Bet galima sukurti ir visai kitokius – nevartotojiškus – santykius su viskuo, kas aplinkui. Tiesa ta, kad net nesuvokdami ir į žmones žiūrime iš vartotojų pozicijos, norime iš jų kuo daugiau gauti to, ko neturime. Tikimės vien naudos.

Ar galite pasakyti, kad gamtoje viskas vyksta teisingai?

Dažnai tenka girdėti tokią frazę, tačiau galiu pasakyti, kad tokia formuluotė paties žmogaus sugalvota. Mes galvojame, kad viską žinome. Aš perfrazuočiau kitaip: gamtoje viskas vyksta taip, kaip vyksta, o ar tai teisinga, ar ne, jau yra mūsų vertinimas. Jeigu matau, kad kažkas kenčia, ar turiu galvoti, kad tai yra teisinga? O gal reikėtų ateiti ir padėti tokiu momentu? Jeigu medis auga palei langą, užstoja šviesą, dėl to namuose visada šalta ir drėgna, ar teisinga jį kirsti, ar ne? Globalus teisingumas, manau, tik Dievo valioje, o mums iki jo toli (šypsosi).

Ar įžvelgiate gyvenimo vienkiemyje trūkumų?

Savo gyvenimą gamtoje skaičiuoju žiemomis, nes tuo metų laiku susiduriu su įvairiais iššūkiais. Tiesa, kiekviena žiema – vis kitokia. Praėjusią buvo labai sunku, nes vis dar neturiu įsigijusi džipo, kuriuo galėčiau įveikti pusnis link namų ir privažiuoti prie pat savo namo, tad žiemomis tenka tam tikrą atstumą, įveikinėjant sniego pilis, per kalną klampoti pėsčiomis, kartais ir su sunkiais pirkinių krepšiais. Atrodo, vargų vargas, iš kitos pusės, tai man išėjo į gera – pastebėjau, kad dėl tokio „vargo“ tapau gerokai stipresnė fiziškai. Net pradėjau bėgioti, o anksčiau net nedrįsdavau apie tai pagalvoti, nes man tokia veikla buvo per sunki. Tad tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip trūkumas, vėliau paaiškėja kaip privalumas.

Be to, gyvenimas gamtoje, galimybė visų keturių metų laikų grožį matyti iš labai arti mane gerokai atvėrė, pradėjau net knygas rašyti. Kuo labiau atsiveriu, tuo labiau ir gamta mane apdovanoja, kuo daugiau tyliu, tuo daugiau gamta man pasakoja. Kai atsiranda vidinė tyla, gali užmegzti vidinius santykius ir su medžiu, akmeniu, augalu... Dabar man tai atrodo taip natūralu. Kiekvienas pajėgus išgirsti gamtos skambesį. Tačiau mes kitų žmonių net negirdime, nes visą laiką klausomės tik savęs, tad ką jau kalbėti apie medžius ir akmenis... Vaikystėje, kai skaitydavau daug pasakų, svajodavau apie tai, kaip norėčiau išgirsti medžių kalbą. Dabar man tai neatrodo jokia mistika. Svarbiausia, ką reikia daryti, – patylėti ir tiesiog pasiklausyti. Ir nereikia tikėtis, kad medis ims kalbėti mūsų kalba, – jis turi savąją. Kai pavyksta atjungti savo visažinį protą, stereotipinį mąstymą, visa tai išgirstame. Beje, ir fizinė mano sveikata, persikėlus gyventi į vienkiemį, tapo nepalyginamai geresnė. Žinoma, pamažu keičiau ir mitybą.

Kaip maitinatės šiandien?

Nesu labai gera sodininkė ar daržininkė, o ieškoti ūkininkų ir iš jų pirkti produktus tiesiog neturiu laiko, todėl apsiperku įprastoje parduotuvėje. Man mano laikas – didžiausia vertybė. Esu atsisakiusi gyvūninės kilmės produktų, visiškai nevartoju cukraus, alkoholio, produktų su glitimu, bulvių. Dabar milžiniška įvairiausio maisto pasiūla, todėl nevalgyti gyvūninės kilmės produktų yra visai paprasta. Sportas, maistas ir rūpinimasis savo emocijomis – pagrindiniai dalykai, kurie gali padėti turėti sveiką ir energingą kūną.

Ką jums reiškia gyventi ekologiškai?

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad dabar labiausiai ant bangos – „Zero Waste“ judėjimas. Juo propaguojamas toks gyvenimo būdas, kai siekiama, kad susidarytų kuo mažiau atliekų ir kad būtų kuo mažiau žalos gamtai, jos taršos. Apsiperkant naudojama daugkartinė tara ir maišeliai, vengiama pirkti supakuotus produktus. Matau, kad kitokį gyvenimo būdą žmonės kartais pasirenka tam, kad galėtų nekęsti tų, kurie gyvena ne taip, kaip jie. Tada imama baksnoti į nosį ir primygtinai aiškinti, kaip reikia gyventi, stebimasi, kaip galima pirkti vaisius ir daržoves plastikiniame maišelyje, juk tai taip baisu...

Darant bet kokį veiksmą, svarbu savęs paklausti: kodėl taip elgiuosi, ar ne todėl, kad noriu kam nors įkąsti, pasirodyti pranašesnis, sąmoningesnis už ką nors?.. Ir tai galioja kalbant apie visas gyvenimo sritis. Jei skatiname neapykantą, pasaulis tikrai netampa geresne vieta gyventi. Pati ką nors daryti renkuosi ne tam, kad tiems, kurie to nedaro, baksnočiau į nosį, o todėl, kad sąmoningai nusprendžiu, jog tai yra mano kelias. Galiu pasakyti atvirai, kad plastikinius maišelius perku tada, kai jie man reikalingi, ir neperku tuomet, kai jie man nėra būtini. Kiekvieną sprendimą turėtume daryti sveiku protu, atsižvelgę į konkrečias aplinkybes. Esu prieš fanatizmą, stengiuosi mąstyti blaiviai. Ir manau, kad keisti reikėtų tik save, ne kitus. Kuo labiau žiūrime į kitus, tuo mažiau laiko lieka keisti save.

Ką pastaruoju metu keičiate savo gyvenime?

Dabar daug laiko skiriu savo namų erdvės tvarkymui, harmonizavimui, atsisveikinimui su senais ir nebereikalingais daiktais. Buvau jų tiek prikaupusi! Tuščios namų erdvės buvo užkištos daiktais. Dabar ypač smalsiai tuštinu savo namus ir žiūriu, kas iš to išeis (šypsosi). Kuriu naują santykį su savo namų dvasia.

Kaip manote, kodėl mes linkę kaupti daiktus?

Manau, kad tai susiję su nesaugumo jausmu. Mūsų galvose apstu tokių klausimų, kaip, pavyzdžiui: kas bus, jei nebeturėsiu pinigų ir nebegalėsiu nusipirkti? Turime galybę baimių, dvejonių... Net jeigu ir esame finansiškai saugūs, ne visada jaučiamės saugiai. Pati pastebėjau, kad važiuojant atostogauti man smagiau turėti daugiau drabužių, daugiau daiktų su savimi. Išoriniais dalykais bandome susikurti vidinį saugumo jausmą, tačiau taip tik apgaudinėjame save. Čia taip, kaip ir su žmonėmis: norime, kad jie mums tik duotų, galvojame, jog patys negalime sau ko nors suteikti.

Asta, koks poilsis jums yra kokybiškas? Ar jau esate suplanavusi savo vasarą?

Poilsį gamtoje jau suplanavau – su Renatu Žyla rengsime kelias stovyklas. Renatas sumeistravo įspūdingą milžinišką plaustą, kuriuo drauge plauksime Nemunu. Rengsiu stovyklas moterims. Nors tai yra darbas, tačiau į šią veiklą žiūriu kaip į puikų laiko praleidimą gamtoje su nuostabiais žmonėmis. Kas gali prilygti gamtos stebėjimui kelias dienas ramiai plaukiant upe? Kas gali pasigirti tokia patirtimi (šypsosi)? O visą rugpjūtį leisiu taip, kaip norėsiu, darysiu tai, ką tuo metu sugalvosiu. Jau labai seniai ketinau atostogauti ilgą laiką, mėgautis gamta ir viskuo, kas šauna į galvą. Įprastai savo laiką planuoju gana kruopščiai, todėl turėti visą mėnesį be jokio plano – tikras malonumas. Galbūt, jei norėsiu, rašysiu antrąją knygą.

Ką gali padaryti kiekvienas, kuriam rūpi gamtos, planetos išsaugojimas?

Norėčiau priminti tai, kad visais laikais buvo visokių žmonių, gyvenančių skirtingai pačiose įvairiausiose vietose: miestuose, kaimuose, atokiai kalnuose... Tad kiekvienam labiausiai linkiu atrasti savąją vietą – tą, kurioje jam būtų geriausiai ir kurioje jis galėtų nuveikti daugiausia, įgyvendinti savo sumanymus, gražius projektus. Tikrai nėra reikalo visiems kraustytis gyventi į kaimus, vienkiemius, arčiau gamtos. Gyvenkite ten, kur jaučiate, kad galite atskleisti didžiausią savo potencialą. Galbūt įsikūrę mieste gamtos labui padarysite daugiau, nei gyvendami miške. Žmogus yra darnus tada, kai gyvena pagal savo prigimtį. Patylėkite ir įsiklausykite į save – tikrai išgirsite tai, kas jums svarbiausia. 

Naujausi straipsniai